Pradedu aprašinėti savo kelionę. Truputį keista tai daryti atbuline data, bet man padės kelionės užrašai, taip pat nuotraukos (jomis nusivyliau. Bet tai ne pirmas kartas: praėjus kiek laiko, nuotraukos paprastai "pagražėja"...).
Taigi, kaip viskas prasidėjo?
Maždaug prieš penkerius metus perskaičiau Paulo Koelho knygą "Piligrimas". Pati knyga nesužavėjo, bet Kelio idėja stipriai pagavo. Čia ėjimas Keliu - tai ėjimas į naują save, dvasinis apsivalymas, pakeliui paliekant visokeriopą balastą. Ir šiaip - aš labai mėgstu (pasi)vaikščioti, o čia aprašytas kelias toks įdomus, toks ilgas, toks vaizdingas... Tiesa, tuomet nežinojau, kad šis kelias yra realus, galvojau, kad jis išgalvotas. Taigi, perskaičiau knygą, pagavau Kelio idėją ir ... nieko nedariau. Po kiek laiko internete akis užkliuvo už kažkieno įspūdžių iš Camino de Santiago. Tada supratau, kad šis Kelias realus! Ir tą pat akimirką jis tapo mano svajone, kuri atrodė sunkiai įgyvendinama, nes reikia ilgų atostogų, ilgam išvažiuoti, reikia daug eiti, o man skauda kelius, na ir daug visokiausių "taip, bet...". Toliau vėl nieko nedariau, nors laiks nuo laiko, tarsi atsitiktinai, mane pasiekdavo informacijos nuotrupos apie šį kelią... Praėjusią vasarą netgi buvo realus šansas Kelio dalį praeiti su keletu vienuolių, bet negalėjau ištrūkti iš darbo...
Vis dėlto rugpjūčio 31 d. iš darbo "ištrūkau", t.y. sužinojau, kad greitai būsiu visiškai laisva. Jausmų ir minčių sumaištis, stresas, bundąs nepilnavertiškumo kompleksiukas... Ir turbūt tik vienintelė labai aiški mintis: nepulsiu iš karto ieškoti naujo darbo. Noriu pailsėti, išvalyti galvą ir širdį, o tada pradėti dėliotis kažką naujo... (apie visa tai rašysiu vėliau).
Rugsėjo 1 d. mano gimtadienis, šventiškai pietavom su Motiejum. Paklausė, ką ketinu veikti toliau. Pasakiau, kad noriu išvažiuoti, gal į Kretą, o grįžus dairytis veiklos. Nuo šios akimirkos viskas ėmė vykti žaibiškai ir tarsi be mano valios:
"Mama, ką tu veiksi Kretoj? Gulėsi prie jūros? tas pats viešbutis, tie patys žmonės... Užsiknisi su savo mintimis. Juk turi svajonių --- tai važiuok kur svajoji: į Boliviją, Peru, Čilę, Indiją..."
"Ne, - sakau, - per toli ir kol kas per brangu. Aš noriu į Camino de Santiago."
"Tai važiuok..."
Iš susijaudinimo man pradėjo svaigti galva... Taip, viskas labai realu, arti ir mano rankose...
Kitam sūnui (Vytui), vakare pasakiau, kad "galbūt", "ką tu manai"... Sulaukiau šimtaprocentinio aktyvaus paskatinimo, paraginimo ir palaikymo.
Rugsėjo 3 d. nuvažiavom į Alytų pakalbėti su Motiejaus draugu Gyčiu, kuris jau praėjęs tą kelią. Tą patį vakarą su Gyčio pagalba nusipirkau bilietą į Santander... (nes buvo labai gera kaina, negalėjau susilaikyti :)
Burtas mestas, spalio 5 d. skrendu!
Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą... (P. Coelho "Alchemikas")
Taigi, kaip viskas prasidėjo?
Maždaug prieš penkerius metus perskaičiau Paulo Koelho knygą "Piligrimas". Pati knyga nesužavėjo, bet Kelio idėja stipriai pagavo. Čia ėjimas Keliu - tai ėjimas į naują save, dvasinis apsivalymas, pakeliui paliekant visokeriopą balastą. Ir šiaip - aš labai mėgstu (pasi)vaikščioti, o čia aprašytas kelias toks įdomus, toks ilgas, toks vaizdingas... Tiesa, tuomet nežinojau, kad šis kelias yra realus, galvojau, kad jis išgalvotas. Taigi, perskaičiau knygą, pagavau Kelio idėją ir ... nieko nedariau. Po kiek laiko internete akis užkliuvo už kažkieno įspūdžių iš Camino de Santiago. Tada supratau, kad šis Kelias realus! Ir tą pat akimirką jis tapo mano svajone, kuri atrodė sunkiai įgyvendinama, nes reikia ilgų atostogų, ilgam išvažiuoti, reikia daug eiti, o man skauda kelius, na ir daug visokiausių "taip, bet...". Toliau vėl nieko nedariau, nors laiks nuo laiko, tarsi atsitiktinai, mane pasiekdavo informacijos nuotrupos apie šį kelią... Praėjusią vasarą netgi buvo realus šansas Kelio dalį praeiti su keletu vienuolių, bet negalėjau ištrūkti iš darbo...
Vis dėlto rugpjūčio 31 d. iš darbo "ištrūkau", t.y. sužinojau, kad greitai būsiu visiškai laisva. Jausmų ir minčių sumaištis, stresas, bundąs nepilnavertiškumo kompleksiukas... Ir turbūt tik vienintelė labai aiški mintis: nepulsiu iš karto ieškoti naujo darbo. Noriu pailsėti, išvalyti galvą ir širdį, o tada pradėti dėliotis kažką naujo... (apie visa tai rašysiu vėliau).
Rugsėjo 1 d. mano gimtadienis, šventiškai pietavom su Motiejum. Paklausė, ką ketinu veikti toliau. Pasakiau, kad noriu išvažiuoti, gal į Kretą, o grįžus dairytis veiklos. Nuo šios akimirkos viskas ėmė vykti žaibiškai ir tarsi be mano valios:
"Mama, ką tu veiksi Kretoj? Gulėsi prie jūros? tas pats viešbutis, tie patys žmonės... Užsiknisi su savo mintimis. Juk turi svajonių --- tai važiuok kur svajoji: į Boliviją, Peru, Čilę, Indiją..."
"Ne, - sakau, - per toli ir kol kas per brangu. Aš noriu į Camino de Santiago."
"Tai važiuok..."
Iš susijaudinimo man pradėjo svaigti galva... Taip, viskas labai realu, arti ir mano rankose...
Kitam sūnui (Vytui), vakare pasakiau, kad "galbūt", "ką tu manai"... Sulaukiau šimtaprocentinio aktyvaus paskatinimo, paraginimo ir palaikymo.
Rugsėjo 3 d. nuvažiavom į Alytų pakalbėti su Motiejaus draugu Gyčiu, kuris jau praėjęs tą kelią. Tą patį vakarą su Gyčio pagalba nusipirkau bilietą į Santander... (nes buvo labai gera kaina, negalėjau susilaikyti :)
Burtas mestas, spalio 5 d. skrendu!
Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą... (P. Coelho "Alchemikas")
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą