2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Camino. Spalio 23 d. 19 km: Fonfria - Samos

Atsibundu anksti, patamsyje susigraibau daiktus ir maunu lauk. Tarpdury kelią užstoja Gabriel. Šnektelim kas kur eis: aš apsisprendusi eiti į Samos, nes baisiai knieti aplankyti didžiausią Ispanijoje benediktinų vienuolyną; Gabriel - i Sarria, o ten jau baigs savo šių metų kelionę. Atsibučiuojam, atsisveikinam.
Esu visiškai viena tamsoj, rūke ir kalnuose. Kelias matosi vos per porą-trejetą metrų - tik tiek jo iš rūko pavyksta išplėšti mano žibintui. Pučia stiprus vėjas. Baisu, bet tuo pačiu ir kaifas būti tokioj stichijoj ir jausti galingą gamtos alsavimą. Sutelkiu dėmesį ir iš lėto judu į priekį, laiks nuo laiko stengdamasi įžiūrėti rodykles. Jas radus, tampa ramiau, nes einu teisingu keliu. Mėlynai švinta.
Prieinu Triacastela - kaimelį, kuriame šakojasi piligrimų kelias. Susirandu jaukią taberną, kurioje klega pusryčiaujančios ispanės, ir pradedu meditaciją prie kavos... Neužilgo į tą pačią taberna įvirsta Gabriel. Prisėda šalia. Žvilgsniais, gestais, piešiniais kažką susišnekam, tada antrą kartą atsibučiuojam ir vėl išsiskiriam. Nes aš einu į Samos, o Gabriel - į Sarria. Neturiu jokio kelio aprašymo nei žemėlapio, todėl pasitikiu tik rodyklėmis. Pagaunu geltoną kryptį ir einu. Keletą kartų kyla abejonė, ar tikrai einu į Samos, bet užklausiu tik nuėjusi maždaug 2,5 km. Aišku, kad tai ne tas kelias! Mintyse keikteliu ir grįžtu atgal, nors labai nemėgstu grįžti!!! Susirandu teisingą kryptį ir kiek sumauta nuotaika traukiu toliau. Kelias kurį laiką tęsiasi palei plentą, vėliau nusuka upelio slėniu, pro beveik negyvenamus kaimelius, kaštanų ir ąžuolų giraites, senus malūnus. Prie vieno tokio malūno neatsispiriu pagundai ir kojas sumerkiu į ledinio vandens krioklį. Gelia, bet nepaprastai smagu.
Lietus liovėsi, pradedu kažką niūniuoti, dar kalnas... ir nuo jo atsiveria vaizdas į Samos:
Oho, iškalbingas paminklas vienuolių kuklumo, neturto ir paklusnumo įžadams... Įkurtas 6 a., šis vienuolynas buvo labai svarbus katalikybės istorijoje. Dabar čia gyvena 15 vienuolių, dauguma senyvo amžiaus. Keletą kartų per dieną, nustatytu laiku, vienuolyne pravedamos ekskursijos. Belūkuriuojant gidės, vėl prisistatė Gabriel :) Vienuolyno vidus didingas ir įspūdingas, kaip ir išorė. Dvi didelės klauzūros: vienoje klesti rožynas, kitos viduryje stovi fontanas su apsinuoginusiomis Nereidėmis (hm, vienuolyne toks fontanas - drąsu).
Turtingas relikvijorius, architektūros perliukai, išpuošta bažnyčia, freskos, kuriose atvaizduoti svarbiausi įvykiai vienuolyno istorijoje. Vienas jų - 1951 m. gaisras, per kurį nukentėjo didelė dalis pastato ir sudegė beveik visa biblioteka su neįkainojamomis knygomis. Kalbama, kad gaisras taip įsiplieskė todėl, kad tame fligelyje buvo didelės alkoholio talpyklos. Dar kalbama, kad benediktinai, kurie gyvena uždarą gyvenimą, neįsileido svetimų žmonių gesinti gaisrą... Gal čia tik gandai, o gal yra ir tiesos. Po ekskursijos trečią kartą atsilabiname su Gabriel, dabar jau tikrai ate. Per vakarinę maldą vienuoliai gieda grigališkąjį choralą. Tiesa, kiek drebančiais balsais, bet vis dėlto choralą.
Į allbergue, įrengtą vienuolyno pastate, renkasi piligrimai. Federico, australė Michel, vokietis Martinas, lenkaitė, airė... Kai kurie iš karto išeina, nes viduje šalta. Martinas Camino eina jau trečią kartą. Pirmą kartą 2001 m., kartu su savo šunimi, kuris labai greitai tapo piligrimų numylėtiniu. Tada, sakė, infrastruktūra buvo kur kas skurdesnė, viskas prasčiau ir pigiau. Antrą kartą ėjo pernai, na ir štai šiemet. Klausiu, kodėl čia vis vaikštai? Sako, neįsivaizduoju geresnių atostogų ir vis atgaivinamo jausmo, kad man tiek nedaug reikia, o turiu vis per daug... Dar pašnekam apie būsimą šaltą naktį ir apie blakes ir einam miegoti. Pirmą kartą įlendu į miegmaišį ir užsitraukiu užtrauktuką: ir nuo šalčio, ir nuo blakių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą