2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Darbo birža. Antras apsilankymas

Devintą valandą ryto jau minu slidžius nevalytus šaligatvius, mintyse apgailestaudama, kad žiemą Vilnius labiau pritaikytas ratuotiesiems... Iš tolo matau į darbo biržą traukiančią tokių pačių kaip aš bedarbių kariuomenę. Tamsūs, slidinėjantys, susigūžę. Aš kol kas gal susigūžusi mažiau, bet statusas mūsų visų čia tas pats: beveik nuliai.
Susirandu "Karjeros planavimo skyrių" (taip vadinasi tie kabinetai :), kuriame dirba man priskirta konsultantė, įsitaisau ant nudryžusio suolo ir pradedu laukti. Eilė  "gyva" ir ilga - suprantu, kad užsibūsiu. Stebiu aplinkinius. Daugiausiai čia jaunų ir vidutinio amžiaus vyrų (tikriausiai buvę statybininkai). Kai kurių akys iškalbingai paraudusios, o koridoriuje sklando lengvai atpažįstamas peregaro (pagirių) kvapas. Yra tokių, kurie nekantriai trypčioja, kalbina aplinkinius, nesustodami kalba mobiliaisiais, kažką vis rezga - tokie veiklieji. Tačiau dauguma atrodo gana apatiški, apsiblausę, tarsi susitaikę su savo neveiklumu. Liūdna matyti tokį bejėgės vyrijos paveikslą... Moterų mažuma. Gal tai reiškia, kad beveik visos dirba? O gal aš tiesiog užtaikiau tokią "vyrų dieną"...
Pagaliau mano eilė. Konsultantė pavarto mano bylą, dar kartą pasako, kad mano "kvalifikaciją atitinkančių" darbų nėra ir galiu čia jų nesitikėti, ir paskiria trečio susitikimo datą. Sakau: "Linkiu, kad jis neįvyktų". Ji pritaria ir išsiskiriam.
Uždarau duris iš kitos pusės ir kuo nuoširdžiausiai ir įtaigiausiai linkiu sau daugiau čia negrįžti.

Tebeieškau savęs

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą