2010 m. sausio 12 d., antradienis

Pokalbis nr. 3 - konkretusis

Pokalbis nr. 3 - greitas, trumpas, konstruktyvus, konkretus. Kompanija labai gerai žino, kokį darbą siūlo, tiesiai šviesiai apie jį ir kalba. Maždaug taip: "Mums reikia žmogaus, kuris darytų tą ir tą... Jums tinka?... dar tą ir tą... Tinka? Dar trečią ir penktą... Negąsdina?"
Kadangi man daug kas tinka ir beveik niekas negąsdina, dar šiek tiek pakalbam apie darbo specifiką ir pokalbis baigtas. Vienoj vietoj šiek tiek susimoviau, bet nieko tokio. Jei praeisiu į antrą etapą, kelių dienų bėgyje paskambins, nurodė aiškią datą. Fantastika! Ši kompanija (be abejo, "veikiančiųjų") nusipelno pagarbos vien dėl susistygavimo ir aiškumo, nekalbant apie kitus jos pasiekimus.
Kokios emocijos? Nei didelio džiaugsmo, nei liūdesio - kaip bus, taip bus. Jei pasieksiu finišo tiesiąją, turėsiu priimti radikalų sprendimą. Daug ką palikti, daug ko atsisakyti, kažką užgniaužti savyje ir stačia galva nerti į visiškai naują pradžią...  Adrenalinas kyla jau dabar, kažin ar užteks drąsos priimti TĄ sprendimą...

Pamokėlės:
1. susigalvoti ir išmokti atsakymą, kodėl išsiskyriau su sena darboviete. Visi užduoda šį klausimą, o aš pradedu mykti kaip lūzerė :)
2. Keistas jausmas dėl darbo kalbėtis su žmonėmis, kurie beveik tiktų man į vaikus. Tėvų kartos žmonės man atrodė kaip "tetulytės ir dėdės", gana konservatyviai mąstantys ir vengiantys pokyčių. Bet man, tiesa, niekada neteko jų priiminėti į darbą :)) Nuo šios minties pokalbio metu suėmė juokas.

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą