Šiandien buvau Trakuose. Nieko naujo, nes čia buvau jau labai daug kartų. Važiavau autobusu (5,60 Lt), lėtai slinko pažįstami vaizdai, o aš sėdėjau susigūžusi ir stengiausi niekonegalvoti, nes nuo sunkių šio ryto minčių jau ir taip plyšo galva. Tos pastangos buvo bergždžios, todėl tiesiog tūnojau...
Išlipau autobusų stotyje, pamačiau melsvai blizgančius užšalusius ežerus, supratau, kad ledas geras, todėl eisiu ten, eisiu ilgai, eisiu į švarią žydrą ežerų erdvę, į baltą spindinčią tylą, kol slegiančios mintys išsivynios kaip išsivynioja supainiotas siūlas... Žandus žnaibo žvarbus vėjas, bet viską permuša kaži koks pavasaringas ilgesys, sumišęs su tirpstančio sniego ir juntamu salsvu žemės kvapu. Mergiotės, einančios ledu, laido aitvarą - ryškią plevėsuojančią žuvį, kaip sapną, kaip spalvotas svajones žydrame danguje... Bet šiandien aš nenoriu svajonių, aš noriu būti racionali ir teisinga.
Po daugiau nei 2 valandų pasivaikščiojimų grįžau į stotį. Autobusas už 45 min., traukinys už 50... Hm-mm, štai ir nepatogumai. Kiek pasiblaškiau (ar laukti stotyje ar dar eiti ant ežero) ir nusprendžiau tranzuoti. Pirmą kartą gyvenime tranzuosiu viena! Sustojau kelkraštyje, pakėliau ranką... Nedrąsu, netgi labai nekokia savijauta... Prisiminiau pamokėles, kad reikia pasitikėti savimi, žiūrėti vairuotojui į akis, tikėti, kad sustos ir dar kažką... Galiausiai visa tai virto žaismu, tapo tiesiog smagu dalyvauti. Adrenalinas pravėdino geriau nei bet kokie pasivaikščiojimai. Ir, kaip toj dainoj, sustojo MERSEDESAS :) Didelis kaip laivas. Vairuotojas pasakojo apie savo didelius, rizikingus ir prarastus verslus, keikė politikus, o aš tik pritariamai linksėjau ir džiaugiausi, kad pagaliau tai padariau.
Kai viskas baigiasi, dar lieka ateitis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą