O taip pat su tavo, mano, jūsų, mūsų diena. Tų, kurios gavome malonę būti Mama ir tų, kurios formaliai tos malonės negavom, bet esam Mamos dešimtsyk, šimtusyk, tūkstantsyk savo gyvenimuose, nes auginam arba vaiką, arba draugą, arba jau visiškai suaugusį, bet vistiek norintį augti... Tas amžius ne tiek svarbu --- daug svarbiau auginti.
Tai va, mano šis rytas buvo... Gana anksti atsibudau, pasveikinau savo mamą, paskui mezgiau, viriau košę miegantiems vaikams. Tie vaikai vis miegojo, košė šalo, o aš vis mezgiau... Galų gale aname kambary kažkas pradėjo judėti, knisosi ir krebždėjo. Eilinis rytas, taip būdavo, kai niekaip negalėdavau jų pažadinti...
Na ir štai: mano mezgimo kambary šviesą užstoja du vyrukai apie 1,90 cm. Su kvietkeliais (gvazdikais) ir saldainiais rankose. Lengvai užtinę nuo miego, pabalę ir dar visiškai neprasišnekėję: krenkščia, bando dainuoti, kol galiausiai visai darniai užtraukia "ar žinai, kad graži panelė buvo tavo, buvo kažkada mama..."
Taip, kažkada buvau panelė, o dabar tik graži :) Žliumbiu kaip mergužėlė. Ir vėl sakau, kad niekada negalėsiu sau leisti ant jų supykti. Kaip tikriausiai niekada ir negalėdavau supykti iš esmės, nes juos mylėjau ir myliu visai negudria, visai paprasta, atvira ir besąlygiška meile. Taip, kaip visos pelėdos myli savo pelėdžiukus, o mamos myli savo vaikus :)
Dėkoju už visas meiles, kurios juos lydi dabar: apkabina, stiprina, žeidžia. Už beribes, ilgesingas, skaudžias, bet, duok Dieve, visada besąlygiškas meiles
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą