Kepurė: visiškai nauja

Nauja kepurė, naujos šviesios spalvingos mintys, nauji troškimai, naujas artėjantis pavasaryyyys. Tas "žirgelių" raštas (geltona juosta) išliko, nes man jis beprotiškai gražus. Ir manekenas tas pats :))
Motiejau, atrodai nuostabiai ir esi nuostabus, bet neprižadu naujos kepurės kiekvieną sezoną...

Hmmmm, mintis išdavikė: prie jos beprotiškai derėtų baktusas :)

Kepurė: finišo tiesioji

Nauja kepurė sėkmingai pasiekė Glasgow, o aš jau sulaukiau džiaugsmingų padėkos šūksnių WooHoo. Iš tos bendros laimės apsiašarojau ir pati. Protingieji turbūt pasakytų, kad didžiausia laimė - tai dovanoti ir nelaukti atsako. Bet man patinka ne ta didžiausia, o tiesiog didelė laimė, kai atsako vis dėlto sulaukiu. Atviro, spontaniško, šūksmingo, arba kartais tylaus, bet veriančiai stipraus - nelygu situacija.

Kepurės istorija jau greitai bus baigta --- kai tik gausiu jos su savininku nuotrauką autentiškame Glasgow fone.

Galvojau, kad užvakar anksti ryte pradėjau kepurę. Bet toks jausmas, tarsi pradėjau kažką daugiau. Niekada nežinau, kaip susidėlios mano mezginys: ar megsiu-ardysiu-megsiu-ardysiu-megsiu, ieškodama tobulumo (kaip liemenę iš skandalingųjų Noro siūlų), ar užbaigsiu vienu įkvėpimu (kaip šią kepurę), ar megsiu skonėdamasi ir ieškodama formos įmantrumo (kaip kojines "Tropinė žuvis"). Ar paslėpsiu kaip labai labai seniai pradėtą megztinį, kurį ištraukti sunku, o išardyti nesiryžtu...

Bet nauja pradžia, prasidėjusi penktadienį 5.35, tęsiasi...

Lermontovo kepurė: istorijos pabaiga ir nauja pradžia

Paieška baigta, plakatai nukabinti. Tegul kažkas džiaugiasi senąja, o aš tyrinėju siūlus naujai kepurei, mintyse derinu raštus, tik iki šiol nekilo rankos pradėti. Bet, kaip rašo Kate Jacobs knygoje "Penktadienio vakaro mezgimo klubas", tereikia uždėti vieną akį, po to visą eilę akių, o paskui per jas išmegzti eilę...
Ši istorija davė tam tikrų pamokėlių, bet kartu ir galimybę pradėti dar vieną - tobulesnę - kepurę :)

Nauja pradžia šįryt, 5.35

Lermontovo kepurė

Paslaptingas čiuvas, neva tai ketinęs skelbti aukcioną, paskambino ir pasakė, kad kepurės neturi. Keista, kad kepurė, nors ir labai graži, gali tapti tokia svarbia: vienas sakosi ją išniekinęs, kitas bando manipuliuoti, tęsdamas susirašinėjimą apie galimas dovanas, jo alergiją šokoladui ir aukcioną...
Hmmm, žmonės pikti. Ir turbūt labai vieniši, nes taip labai siekia palaikyti bendravimą dėl tos kepurės, kurios jie, deja, nerado...

Lermontovo kepurė

Ilga ir liūdna istorija apie tai, kaip mano sūnus pametė ir bando surasti savo kepurę...
Gal mažiau liūdėtume, jei ta kepurė nebūtų tokia graži, tokia mėgiama, tokia vienintelė. Bet faktas tas, kad praeitą ketvirtadienį kepurė pamesta kažkur Škotijoje, Glasgow studentų miestelyje, didumo kaip Kazlų Rūda.

Sausio 13. Paskambino susijaudinęs sūnus ir pranešė liūdną naujieną. Todėl visą vakarą liūdėjau: ir dėl kepurės, ir dėl sūnaus. Parašiau porą laiškų "ant" paguodos.
Vytas atrašė, kad dauguma Motiejaus pametimų vis dar tampa radiniais :)
Sonata iš "Mezgimo zonos" atrašė: "net jei ir neatsirastų, manau, reikia džiaugtis, kad ji tiek žmonių pradžiugino, Motiejus beveik metus nešiojo nenusiimdamas... Kiek kepurių galėtų tuo pasigirti? Kaip galima sakyti, kad megzti neverta!!! Šiandieninį liūdesį labai suprantu, bet ta kepurė man primena kokį Lermontovą: nugyveno tik 27 metus, o kiek paliko... Kitas vos ne 270 nugyvena, o tolko?... " :)) Kepurė įgavo kodinį Lermontovo kepurės pavadinimą.
Sausio 14. Karštligiškai spausdinami plakatai ir kabinami Glasgow studentų miestelio teritorijoje. Skelbimų lentose kažkodėl kabinti neleidžiama, todėl plakatai kabo ant stulpų, medžių, suolelių...
Sausio 15. Tyla.
Sausio 16. Tyla.
Sausio 17. Tyla. Rezgame planus, ką dar būtų galima padaryti.
Sausio 18. Vakare skambutis per Skype - Motiejus. Atsirado tūlas arba tūla, kuris giriasi radęs kepurę. Sako, kad labai graži ir tarsi megzta rankomis (hmmm, jie ką, nesupranta, kad ne "tarsi", o tikrai rankomis megzta?!). Bet, sako, tos kepurės nori dar keletas žmonių, tai gal jis(ar ji) skelbsiąs aukcioną... Susirašinėjimas vyksta sms'ais, sūnus nervuojasi, o aš jaučiu, kaip beveik nekenčiu to manipuliatoriaus! Sutariam su sūnum, kad dar bandys tartis, o jei nepavyks, tai palinkėsim tūlam sukčiui sėkmės nešiojant svetimą kepurę ir imsimės naujo projekto...

Įdomu, kas toliau vyks su ta Lermontovo kepure, dėl kurios Škotijoje ketinama rengti aukcioną :)

Nesuderinta tyla

Man patinka kelios minutės prieš koncertą, kai žiūrovai salėje jau susėdę, bet šurmulys dar nenutilęs. Kai sueina orkestras ir sulig lengvu pirmojo smuiko mostu pradeda derinti instrumentus. Man patinka garsų kakofonija, ausį rėžiantys "nepatogūs" sąskambiai, trūkčiojantys motyvai, nutęsimai, virptelėjimai, skambtelėjimai. Tarsi be jokios tvarkos ir programos.

O paskui ateina dirigentas, plojimai, minutės pauzė ir... staiga užplūsta harmoninga, suderinta, gydanti, valanti, nešanti muzika. Labai gerai apgalvota, užrašyta, pagal "planą". Na, nesistengsiu čia aprašinėti "kaip gražu", nes tikrai  daug kas tai padarė geriau už mane.

Aš tik noriu pasakyti, kad kažkuriame tarpušvenčio koncerte toje tyloje prieš "tikrą" muziką pagalvojau: kiekviena mano diena pilna visokių veiklų, bėgimo, rūpesčių, džiaugsmų. Chaotiškai, šiek tiek paskubomis, visai nelogiškai ir paprastai ne pagal planą. Su pakilimais ir nuosmūkiais, skrydžiais ir kritimais, atradimais ir nuoskaudomis, triumfu ir pamokomis, savo tiesa ir savo paklydimais. O kai atsisuku atgal, iš tolimesnės perspektyvos, atrodo tarsi visa tai turėjo kryptį, liniją. Nosekliai ir gražiai sudėliota, kad pagal kažkieno planą būčiau ten, kur esu, ir tokia, kokia esu --- laiminga.

Nors mano geras draugas sako, kad viskas turi kryptį todėl, kad laikas yra vektorius, aš noriu tikėti, kad už mano kasdieninio chaoso ir kakofonijos yra mano natos ir mano dirigentas :)