Sniego kvapas

(Vakar) ryte pro langus plūstant keistai šviesai, dar gulėdama lovoje įtariau, kad pagaliau sulaukėm...

Išpuoliau miškan ir kvėpiau, kvėpiau, kvėpiau šaltą melsvą sniego kvapą, koks būna tik žiemos pradžioje. Tas pirmas įkvėpimas - tai kažkas nepaprasto...

Tokie labai įsimenantys būna ir kiti "pirmi įkvėpimai": drėgnos šylančios žemės - pavasarį, pūvančių lapų - rudenį, ežero vandens - vasarą. Gal tie kvapai tokie ryškūs todėl, kad jie reiškia gamtos virsmą (bei slaptą viltį, kad ir manyje kažkas pasikeis). Bet dažniausiai (manyje) nieko tokio neįvyksta, o atmintyje išlieka tik tas svaigus kvapas --- kaip pažadas...

O šiandien, cha-cha:

Nei sniego, nei sniego kvapo. Gal dar liko kažkokiuose užkaboriuose, bet aš neradau.

Atėjau... pamačiau... nugalėjau?

Tarsi jau reikėtų rašyti apie Kalėdas... Bet Kalėdos ateis, o aš gyvenu karštais Afrikos įspūdžiais. Vėl, kaip ir amerikietiškoje istorijoje, praleidau įžangą ir patį įdomumą --- viską praleidau... Bet šiandien galiu didžiuotis, kad esu Tanzanijos universitetų krepšinio čempiono mama :)

Taip Dar es Salaam universiteto komanda atrodo dienos metu:

O taip tamsoje:

Tas baltas plikas gražiagalvis tai mano sūnus. Alone in the Dark, su Outsiders komanda pirmą kartą universiteto istorijoje laimėjęs Tanzanijos čempionato taurę... Universitetas dūzgia, kaip jie ten švenčia (gal ir gerai, kad) nežinau.

Mano dažniausiai cituojamas Klasikas sako, kad sūnus TO tikriausiai jau nebepakartos. Ir kažin ar greitai tūlam kitam lietuvaičiui pavyktų tapti Tanzanijos čempionu:) O Mamaitei (t.y. man) belieka laimėti orientacinio sporto medalį Afrikos Prieskonių safaryje.

Nes jau greitai išvažiuoju ten, kur dar nebuvau. Kur nėra krypčių anei rodyklių, tik čia ir dabar. Neatsimenu, kaip tai yra, tik žinau, kad pasiilgau. Teliko numegzti tris dovanas ir atšvęsti Kalėdas. 

Myliu viską