(Vakar) ryte pro langus plūstant keistai šviesai, dar gulėdama lovoje įtariau, kad pagaliau sulaukėm...
Išpuoliau miškan ir kvėpiau, kvėpiau, kvėpiau šaltą melsvą sniego kvapą, koks būna tik žiemos pradžioje. Tas pirmas įkvėpimas - tai kažkas nepaprasto...
Tokie labai įsimenantys būna ir kiti "pirmi įkvėpimai": drėgnos šylančios žemės - pavasarį, pūvančių lapų - rudenį, ežero vandens - vasarą. Gal tie kvapai tokie ryškūs todėl, kad jie reiškia gamtos virsmą (bei slaptą viltį, kad ir manyje kažkas pasikeis). Bet dažniausiai (manyje) nieko tokio neįvyksta, o atmintyje išlieka tik tas svaigus kvapas --- kaip pažadas...
O šiandien, cha-cha:
Nei sniego, nei sniego kvapo. Gal dar liko kažkokiuose užkaboriuose, bet aš neradau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą