Vilnoniai jausmai arba kalėdinis sveikinimas broliams pranciškonams

Šiemet broliams pranciškonams dovanojome vilnones pirštines. Savo porą mezgiau iš Farerų salų vilnos, kuri yra šiurkštoka, labai šilta, o išskalbus išleidžia tankų susivėlusį pūką - pirštinėms tobula. Megzdama vėl kelis kartus suabejojau, ką aš čia mezgu: pirštines ar kepurę... Mat dydis toks, kad jau nėra atskaitos taško, kaip pamatuoti... Rezultatu likau patenkinta. Žemiau yra ir sveikinimas broliams, vis apie tas pačias pirštines... ir ne tik.

Šiandien tas vakaras, kai labiau norisi tylėti negu kalbėti... Vakaras, kuris grąžina mus prie labai paprastų ir tikrų dalykų. Kai savo trapumą išgyvename kaip šiaudą, savo gyvenimą – kaip sodais kvepiančius obuolius, savo jausmus – kaip vilną, kuri ir šiurkšti, ir šilta, bet visada – tikra.

Mielieji, mylimieji broliai, šį vakarą mes dovanojame jums vilnones pirštines. Į šias pirštines sumezgėme ne tik siūlus, bet ir savo meilę jums, geriausius linkėjimus, todėl jos ne tik šildys, bet ir saugos.

Dėkojame jūsų rankoms už atstatytą Bernardinų bažnyčią ir už visas „bažnyčias“, kurias statote mūsų širdyse. Kad kantriai kuopiate mūsų „tvartelius“, idant kai ateis Šviesa, būtume labiau pasirengę. Kad mokote ir lydite mus. Kad parodote langą, kai užsidaro visos durys. Už tai, kad meldžiatės už mus ir laiminate... Su nesibaigiančia viltimi ir tikėjimu, kad tapsime geresni, šviesesni, tyresni.

Ačiū jums, broliai. Ačiū Tau, Dieve.

Visa tiesa apie Požemeckį

Penktadienį draugė atsiuntė labai keistą senovinį receptą, pavadinimu Požemeckis: paimti kaimiško rūgpienio, supilti į drobinį maišelį, įdėti į skylėtą polietileninį maišelį, užkasti PO ŽEME (=požemeckis), po paros atkasti ir valgyti... Keistesnio, o kartu taip lengvai išbandomo recepto kol kas nebuvau mačiusi...

Tikriausiai nuo keistumo mane apėmė noras tą požemeckį būtinaiirkuogreičiau išbandyti. Kaimiško pieno yra turguje, maišelių rasiu, problemėlė mieste surasti švarią žemę (neužkasi gi kieme smėlio dėžėje, nes joje jau pilna sekretų...). Na, ir su žeme kaip nors susitvarkysime. Blogiausia, kad reikės laukti, kol iš pieno pasidarys rūgpienis --- tai juk taip ilgaiiiii...

Savaitgalį išvažiavom pas draugus į Dzūkiją, o čia, vos sutikusi, draugė pradėjo suokti: "pilnas šaldytuvas kaimiško pieno ir rūgpienio..." Džiaugsmas ir azartas grįžo į mano širdį! Požemeckio idėją tuoj pat paskleidžiau tarp savaitgalio dalyvių, ji buvo sutikta su tam tikru nepasitikėjimu, abejone, juokeliais, bet ir su entuziastingu noru išbandyti! Drobinio maišelio neradom, paėmėm drobinį rankšluostėlį. Į jį sukrėtėm šeimininkės išskirtą rūgpienio "mėginį" (apie pusantro litro). Viršuje rankšluostėlio galus surišome plaušine virvele. Ploną polietileninį maišelį (kokių dešimtys yra kiekviename maišelių podėlyje) subadėm adata, patikrinom, kad tikrai lengvai leidžia orą. Į šį maišelį įdėjom drobinį ir iškilmingai išnešėm į kiemą. Tada Gedas kasė duobę Rasos darže, o mes žvygavom iš laimės. Į duobę įdėjom suvyniotą rūgpienį, užkasėm, suplojom, įsmeigėm šakelę ir... liko išlaukti parą iki ragavimo. Galiu pasakyti, kad požemeckį daryti labai paprasta, bet ir labai smagu.

Savaitgalis buvo perpildytas susitikimais ir nuotykiais, bet laiks nuo laiko prisimindavom savo požemeckį, pasakojome apie jį kitiems ir vis juokėmės...

Pagaliau... atėjo valanda... Kol Gedas ieškojo kastuvo, mudvi su Rasa patyliukais pasiplovėm ir savo "lobį" iškasėm rankomis... Nupurtėm žemes, nuvilkom maišelius, iškrėtėm į lėkštę - gavosi apie 300 g požemeckio. Juokai baigėsi, prasidėjo čepsėjimas :) Požemeckis labiausiai panašus į tepamą sūrį - švelnaus skonio, minkštutėlis, kvepiantis. Jį galima dar labiau prisijaukinti, įdedant druskos, pipiriukų, peletrūno ar mairūno... Nerealiai skanu su juoda duona ir balinta rytine kava su medumi.

Tiek apie požemeckį. Kol vasara ir važiuojame į kaimelius, kol karvės duoda pieną, o žemė neįšalusi, išbandykite!

P.S. Šįryt draugė pasvarstė, kažin kaip senais laikais tą požemeckį darydavo - lietuvės gi neausdavo poli-etilenų... Pagalvojau, gal jį dėdavo į dvigubą drobę: svarbu, kad ištekėtų sunka, o viduje liktų turinys. Nes viskas, kas į požemeckį ateina iš žemės, yra gera. Dabar gi mes sukultūrinti: poli-etileniniai, poli-propileniniai... Ir žemė gal jau kažkiek poli-ne ta... Tai tik mano spėjimas, dėl tos dvigubos drobės...

P.P.S. Procesą fotografavo mobiliaku, gal bus nuotraukų. Bet kol jų sulauksiu, gal tu pasidarysi požemeckį?.. :)

Medis, kuris juokiasi, svajoja, žaidžia...

Likus vos dienai iki "Mezgimo viešumoje diena"/ "Tebūnie naktis" ir paskelbto kultūrinio mezgimo projekto, susirūpinau, kad reikia kažkaip specialiai visam šiam reikalui pasiruošti... Todėl per pietus apėjau artimiausias siūlų parduotuves, nusipirkau beveik luminescensinės spalvos siūlų, vakare juos išvyniojau ir nunėriau tris kvadratus - tai bus MEDŽIUI nuo manęs. Katė vėl nesuprato, ko aš čia taip stengiuos, todėl kartais "patikrindavo", o mano tempai po to žymiai sulėtėdavo...

Iš ryto dar prigriebiau kadaise pradėto ir niekadanesibaigiančio megztinio gabalus, dėl sąžinės ramumo pietums iškepiau lazanją ir jau prieš 11 entuziastingai sveikinausi su Sonata Kudirkos aikštėje, širdyje džiaugdamasi, kad šį kartą esu viena iš pirmųjų...

Pradžių pradžia

Pradėjo rinktis Mezgimo zonos fanės, trumpi persimetimai apie šįbeitą ir prasidėjo kūrybiniai pliūpsniai...

Čia vienas iš būdų, kaip "apgauti" dekolte (hmmm, kartais, pasirodo, reikia apgauti). Dar beveik tortinės rožytės, megzti lapai, ažūriniai nėriniai, spalvoti mezginiai, vintage... Po truputį jungiami į formas, kurios tuoj pat nutūps ant MEDŽIO šakų... Komanda natūraliai pasiskirstė į modeliuotojas ir siuvėjas, taigi veiksmas vyko pilnu tempu.

Nuo savęs galiu pasakyti, kad jau seniai buvau tokiame kūrybiniame transe, kai nesinori nei valgyti, nei gerti --- nieko, tik kuo greičiau pamatyti rezultatą... Penkios valandos prasisuko tarsi akimirksniu. Ir tik kai jau beveik baigėm supratau, kad esu baisiai alkana ir taip pat pavargusi...

Ir štai:

Mūsų MEDIS

KITOKIOS šakos

"Colosale", - šaukia prancūzės ir iš karto puola fotografuotis...
Dešinėje - "pražydęs" stulpas

Jaunesnysis brolis

Detalė - augam

Detalė - šliaužiam, bet švelniai

Detalė - rožytė :)

Na, ką dar galėčiau pasakyti... Jei sako, kad vyras turi pasodinti medį, tai gal moteris --- jį apmegzti?... "Jį" - tai ką: medį, ar vyrą?.. Nesvarbu...

Myliu šį medį, apsiūtą kažkada išgalvotais, iščiupinėtais, nuo laukimo (bet ne nuo laiko) pasenusiais lopais. Spinduliuojantį šilumą ir spalvas. Stebinantį ir džiuginantį.

Jei tu gyveni Vilniuje ir prie jo dar nebuvai, tai tik tavo apsisprendimas: ar rasi laiko žaidimui, ar ne. Aš tau linkiu jį pamatyti, nors man tai ir nesvarbu.

Aš džiaugiuosi, kad prie jo pridėjau ranką ir bent akimirkai papuošiau miestą. Kažkas net nusifotografavo ar atsiduso eidamas pro šalį. Ir tikrai nusišypsojo.

Aš labai myliu šį medį.

Grįždama prisėdau po liepa, kvėpdama kone drimbantį medų:

Ačiū ačiū... už kiekvieną lopą, taip gražiai sugulantį į naują paveikslą

Orchidėjų šeštadienis

Pernai netyčia išgirdau, kad prie Žaliųjų ežerų auga orchidėjos... Šiemet įkyrokai pristojau prie Živilės, kuri apie visus Lietuvos augaliukus žino viską (net lotyniškus jų pavadinimus) ir nenurimau tol, kol ji parašė sms: JOS žydi... Paklausiau, pasakyk kur, aš nueisiu pažiūrėti. Ragelyje stojo tyla (man pasirodė, kad Živilė juokiasi), tada ji pasakė: gerai, aš tave nuvesiu... Nieko nelaukdamos, išsiruošėme į žygį. Prisijungė kvatoklė Gražvydė, taigi pradžia žadėjo gerumus ir smagumus...

Pakeliui apžiūrėjome kas penktą pakelės augaliuką ir išklausėme be galo įdomių Živilės istorijų apie juos, bet, atsiprašau, neatsimenu.
Staiga Živilė metėsi šonan ir parodė mums neišvaizdų stiebą su rusvais žiedais, kurį aš jau iš tolo įvertinau kaip nereikšmingą džiūveną, nevertą dėmesio...

"Čia orchidėja" - sako Živilė. Iš tiesų, įsižiūrėjus į žiedus, abejonių neliko... Bet tik įsižiūrėjus, tiesa?

Orchidėja lietuviškaikuklioji

Toliau, kiekvienais metais privaloma tvarka, nufotografavau:

Baltesnė už balčiausią sniegą

Akrobatė, bet vistiek tinginė

Raibuliai vandenyje...

... ir danguje

Pagaliau!!! Sunkiai pastebimos. Sunku patikėti, kad čia JOS. Iš pirmo žvilgsnio panašios į vilkdalgius:

Čia nesuprantu: ar pakalnutes fotografavau...

...ar orchidėjas:

Šūkčiojom iš džiaugsmo, lakstėm po apžėlusį mišką, ieškodamos dar ir dar... Živilė sako, kad jas teisingiausia vadinti Plačialapėm klumpaitėm ar Plačialapėm rausvuolėm, bet yra iš orchų giminės...

Tai yra tikriausios lietuviškos Orchidėjos, panašios į iščiustytas gražuoles, kurias gausiai auginame ant palangių. Tik šiek tiek smulkesnės ir auga miške --- gražios, paslaptingos, vylingos...

Kaip jas rasti? Nuo bebrų pusiau pagraužto medžio su trim brūkšniais, paėjus 10 metrų, dairytis dešinėje...

Kelionė atgal buvo poilsinga, su maudynėmis Žaliame ežere, sėdėjimu po liepomis(!) ir plepėjimu apie širdžiai mielus dalykus. Lėta, jauku, gaivu, gera, paprasta, saugu

Grįžusios gėrėme vyną, kavą, džiaugėmės šia diena, susitikimu, žiūrėjome Mano Afrikos nuotraukas ir kalbėjome apie tai, kad Afrikoje žmonės iš (atsiprašau) šūdonieko pasidaro šventę, o pas mus dažnai iš šventės pasidaro (atsiprašau) šūdąnieką. Prisiminiau Zanzibaro laikrodį, kuris visada rodo geriausią laiką, mano gerą laiką Afrikoje, kasdien, ir šiandien, ir dabar...

Eilinį kartą įsitikinau, kad dažniausiai pats pasirenki, kaip jaustis.
Tai, kaip jautiesi, atsispindi bent dvigubai:

Ar saulė šviečia jai, ar lyja - jinai sapnuos paskendus miega
mauruoto liekno viduryje baltesnė už balčiausią sniegą

Apsibezdėjusios žuvys

Užvakar Vytas grįžo iš žvejybos ir parvežė žuvų!!! Apėmė didelis džiaugsmas net dėl trijų priežasčių: A) kad išvažiavo žuvauti, nes labai tą mėgsta; B) Patyrė žuvieskibimo malonumą. C) Šviežios žuvys MAN yra labai skanu.

Šiaip Vytas žuvų nevalgo ir iš tolo jų vengia nuo vaikystės. Kai vaikai dar buvo visai maži, eidavome pasivaikščioti į Vingio parką. Pro pirmą Vilniuje savitarnos parduotuvę IKI Žvėryne. Dažnai užsukdavome. Aš vaikščiodavau tarp lentynų, apsalusi kilnodama prancūziškas prekes ir svajodama, kada galėčiau jų įpirkti namams. Vytas gi, iš prigimties VisoPasaulioDraugas, ieškodavo, su kuo galėtų pasisveikinti. Atrado žuvytes. Tos žuvytės buvo pusiau paskersti karpiai, kurie klusniai gulėjo ant padėklo, bet vis dar kvėpavo. Kai priėjo Vytas ir pradėjo su jais kalbėtis, vienas karpis ėmė spurdėti ir visaip tampytis. Vytas žviegdamas išlėkė iš parduotuvės ir tą dieną jo meilė žuvims baigėsi... ilgam...

Dabar grįžkime į užvakar ir įsivaizduokime, kaip Vytas parveža namo žuvis ir gauna pasiūlymą jas valyti... Džiaugsmo nebuvo, bet nebuvo ir murmėjimų, kas mane labai nustebino. Ištraukę žuvytes, ėmėm spėlioti, kaip jos vadinasi. Variantų buvo įvairių, todėl pavadinome tiesiog Žuvimis. Tikriausiai tai kuojos, bet neįrodyta. Parodžiau kaip valyti, valosi lengvai, taigi vaikinas ėmėsi darbo ir laiks nuo laiko perklausdavo, kokia čia problema valyti žuvis. Na, problema in general yra lakstantys žvynai ir smarvė. Bet jis dar nesuprato, ką reiškia ešerys... :)

Nuo sofkutės stebėjau susikaupusį Žuvis rakinėjantį sūnų ir vos galėjau sulaikyti juoką... Desperatiškai skusti ešerį, netrukus hmmmm... neužilgo "šypsojosi" kaip Jis:

Vytas ir Ešerys (nuotrauka necenzūruota)

Kai net šypsena nepadėjo, nusprendė paklausti Močiutės, ką su tuo ešeriu daryti. Močiutė atsiduso, kad "vargas, tau vargas... Dieduko žuvis valydavau aš...".

Gavau paklausimą, kodėl nevalau žuvų. "Nes aš ne žvejo žmona, o mama", - pasakiau. Nors iš tikrųjų galvoju, kad žuvis turi valyti tas, kas jas gaudo. Geriausia, kad namo parvežtų išdarinėtas, tereikėtų jas perplauti ir iškepti. Jei kas nors galvoja kitaip, tegul valo žuvis ir džiaugiasi :)

Kadangi Močiutė patarimų dėl ešerio nedavė, paklausė Google. Išsirinko du variantus: A) vienas žvejys rodo, kaip įpjauna ešerį ties nugaros peleku, paskui dviem pirštukais mikliai nulupa odą su visais žvynais. Gaunasi baveik gatavas file... (jauti jėgą?) B) Kitas pataria panardinti ešerį į verdantį vandenį, o paskui nulupti skūrą su visais pelekais. Vytas nusprendžia išbandyti abu: jei nepavyks A, pribaigs su B.

Vėl triūsia ties ešeriu, rezultate turim ešerienos košę su skūra, kaulais ir nuo apvirimo suminkštėjusia mėsa. Prabangusis ešerys iškilmingai keliauja į šiukšlių dėžę, o Vytas, baigęs valyti žuvis, su palengvėjimu atsidūsta. Ir paniekinamai drebia: "Apsibezdėjusios žuvys..."

Bet --- jis mėgsta jas žvejoti :)

Velykos

Velykos visiems negalėjusiems verkti

ir tiems, kur skaudėjo ir rytą, ir naktį;

Velykos, prabylančios geliančiai tylai,

kurčiojo juokui ar pasmerkto bylai -

prisikelia viskas - kartoji minutei:

išlikti, išrėkti, išmelsti ir būti

akivaizdoj To, Kurs buvimą mūs laiko

per laiką, už laiko, laike ir po laiko.

(iš br. Arūno pasveikinimo).

Prisikėlimo freska iš Kristaus kapo bazilikos Jeruzalėje.

Šviesaus džiaugsmo

Eglynų suknelė

Pradžia.

Akių uždėjimas

Vienintelis būdas pradėti yra suimti pirštais siūlą ir užnerti kilputę. Ir eini toliau. Kaip gyvenime. Ne kiekviena pradžia vienoda: yra daugybė būdų akims užnerti. Turi bandyti ir žiūrėti, kaip geriausia. Bet nepaisant to, kokį metodą pasirinksi, išlieka vienas panašumas: arba mėgini, arba ne. Todėl užnerk kilpą, po to užnerk dar visą eilę tokių kilpų ir tada kitu virbalu išmegzk per jas akis. Akių užnėrimas yra ne tik įgūdžio, bet ir tikėjimo savimi šuolis.*

Ardymas

Kai taip atsitinka, reikia tik atleisti.*

Mezginio nuėmimas

Mezginys ant virbalų amžinai nekabos. Ilgainiui jis turi tapti savarankiškas.*

Dalių susiuvimas (man nereikėjo, nes suknelė besiūlė. Bet ši tiesa jai tinka :)

Niekada nesuklysi, jei susiuvusi mezginį, paguldysi jį ant lyginimo lentos ir garais išlaidysi visas raukšles, kad rankdarbis įgytų glotnią, išbaigtą išvaizdą. Kartais norisi tik kurį laiką žiūrėti į mezginį, kuo ilgiau matyti jį naują ir tobulą.*

Nusimegzto drabužio vilkėjimas

Kiekviena darbo akimirka veda tave į priekį, kiekviena išmegzta akis viena akimi artina pabaigą. Kartais sekasi blogiau, bet visada seksis ir geriau. Kai apsivelki savo rankomis nusimegztą drabužį, apsiauti save meile ir dar visa meile, įdėta iki tavęs. Mat tikrasis pasiekimas yra didžiuotis tuo, ką padarei. Aš didžiuojuosi.*

Tai EGLYNŲ suknelė: dėl spalvų, tylos, ošimo, paslapties, patirties, atminties, kvapų, minčių, stabtelėjimų. O kur eglynai?.

Jie suknelėje

P.S. Viskas, kas pažymėta *, yra iš Kate Jacobs knygos "Penktadienio vakaro mezgimo klubas". Patikrinta asmenine patirtimi.
P.P.S. Absuliučiai nerealūs siūlai Noro (vilna, šilkas, Kids mohera ir šiek tiek sintetikos). Aišku, kad iš Mezgimo zonos :)

Mano Afrika: dala dala

Su viešbučiu susitvarkėm, kitas privalomas punktas - turgus. Iki jo reikia važiuoti mikriuku (swahili kalba - dala dala).

Į dala dala keleivių lipa tiek, kiek telpa. Kad jų tilptų daugiau, ant praėjimo įrengtos atverčiamos sėdynės. Konduktorius dažnai važiuoja pusiau persisvėręs laukan, o kai keleivių daug, jis beveik kabo išorėje, tik kažkokiu stebuklingu būdu išsilaiko ir dar sugeba rėkauti, koks maršrutas... Kai nori, kad susimokėtum už kelionę, pradeda čepsėti lūpomis arba saujoje barškinti monetas. Kam tie žodžiai...

Miesto ribose dala dala kainuoja 300 TZS, tai yra mažaug penktadalį USD. Zanzibare tarpmiestinis dala dala kainavo 2000 TZS --- važiavau apie 60 km, apie 2 valandas. Su dala dala nuvažiuoti galima faktiškai bet kur, reikia tik šiek tiek save perauklėti. Kaip jau sakiau, žmonių čia lips tiek, kiek telpa, todėl privati erdvė lieka tik dvasine dimensija. Teks atlaikyti smalsius vietinių žvilgsnius (iš pradžių gelbėjo saulės akiniai, paskui dzin). Keliai ne idealūs, eismo taisyklės dažniausiai - susitarimo reikalas, todėl vairuotojas labiau stengiasi ne nuvežti, o nuvažiuoti --- kartais jaučiausi ne kaip keleivė, o kaip malka, kelio duobių ritmu šokinėjanti beveik iki lubų. Mieste dala dala važiuoja gana dažnai, o Zanzibare patyriau, kad  grafikas tik apytikriai nuspėjamas. Iš pagrindinio Akmens miesto dala dala išvyksta maždaug 40 minučių tikslumu, bet kada nuvažiuos į galutinį punktą priklauso nuo to, kiek reikės stoviniuoti prie turgų ir parduotuvėlių, kiek maišų ar armatūros sukrauti/ iškrauti, kiek siuntinukų, laiškų perduoti ir pan.

Dala dala Zanzibare

Todėl įsėdus į dala dala reikia tiesiog būti kelyje - dairytis pro langą, kalbėtis su vietiniais (jei maršrutas ilgesnis, kas nors būtinai užkalbins), ką nors įsivaizduoti... Negalvoti apie kelionės tikslą, nes nebūtinai jis bus toks, kokį planavai. Nei apie laiką, nes jis čia visada geriausias.

Jei su visu tuo, ką aprašiau, gali susitaikyti, dala dala neabejotinai yra pigiausia, lanksčiausia ir, kaip parodė patirtis, kupina siurprizų transporto priemonė. Aš susitaikiau, todėl vietoj 100 USD, kuriuos palikdavo keliaujantys taksi, už tą patį maršrutą mokėdavau 1,3 USD...

Ir dar tas Afrikos jausmas...

AČIŪ Anonimei

Ar esi gavęs/-usi kalėdinę dovaną beveik prieš Velykas? O aš gavau! Šiandien :) Trumpam užsukau į Mezgimo zoną, čia Sonata su žaismingu priekaištu balse: "Ar tu kada nors atsiimsi kalėdinę dovaną?.." "Ar aš?.." - sutrikau, nes jokių dovanų, ypač kalėdinių, šiuo metu nebuvo planuota... (jauti, kaip skamba "dovanų nebuvo planuota")... Žinoma, kad atsiimsiu! Gavau nuostabiausios arbatos ir tokį netikėtą sveikinimą, kad... "Aš tuoj apsižliumbsiu iš laimės" - tepasakiau Sonatai...

AČIŪ Tau, Anonime, už tokią absoliučiai netikėtą dovaną, džiaugsmo pliūpsnį ir spalvas, kuriomis staiga nušvito šiandien... Čia tau:

Žinai ką, tos neplanuotos dovanos --- žiauriai gerai

Su VASARIO 16

Šis įrašas turėjo prasidėti ir baigtis tautinių mezginių serijos tęsiniu: paskatinti Sonatos, tingią pirmadienio popietę nuslinkom link upės, pliaukštelėjom keletą kadrų be didelių minčių, nes juk popietė, ak...

Bet keliant tas nuotraukas į blog'ą šiandienos kontekste, jos prabilo netikėtais simboliais. Man šiurpsta nugara, todėl nedaugžodžiausiu - aiškinkis, ką tai kalba tau...

Ką tau sako tautiškos vilnonės pirštinės, kurios dengia lengvabūdiškas dažytas akis?

Ką tau sako šis fokusas?

Ką tau sako šis "studento emigranto" rinkinys?

Aš džiaugiuosi savo vaikų meile būtent šiems, "tautiškiems", mezginiams. Kai vienas jų neseniai nei iš šio nei iš to parašė, kad jis turi "šakės kokią fainą kepurę, pačia geriausią, ir už tai dar kartą labai ačiū" supratau, kad šie "daiktai" jau kilstelėjo į "dalykų" kategoriją.

Todėl nemažiau už juos džiaugiuosi jų spalvingomis kepurėmis, pirštinėmis, baktusu... Nes aš nežinau, kada jiems prireiks būtent tokio --- sakykim, tautinio identiteto --- pastiprinimo. Bet jei prireiks, jie visada su savimi turės "dalykus" - bent jau kepurę ir pirštines. Gal tai bus impulsas, kuris įkvėps judėti toliau.

Prasmingos šventės. Megzkit savo mieliausiems

P.S. Ačiū Sonatai, už paskatinimą nufotografuoti pirštines ir už nuostabius siūlus visoms progoms.
P.P.S. Ar pirštines pastebėjai? Jų raštas optinis... :)

Mano Afrika: naujas viešbutis

Susitinkam su sūnum ir einam į kitą viešbutį. Tokia pat duobėta ir dulkėta gatvele, lydimi vietinių šūksnių. Suprantu, kad tamsoje čia man bus nejauku ... Bet, brač, jei aš taip visko bijosiu, tai kaip čia išgyvensiu tris savaites? Ir ką pamatysiu?.. Apsisprendžiu nebijoti, pradedu dairytis ir bandau išspausti kažką panašaus į šypseną. Kol kas sunku...

Pagaliau viešbutis. Vadinasi Survey, kaip ir visas kvartalas, kuriame gyvenu. Tai reikštų "apklausa", bet tikriausiai vietiniai, užrašydami pavadinimą, padarė eilinę gramatinę klaidą. Jis arčiau pagrindinės gatvės, daugiau europiečių, didesnis ir šiaip - gyvybingesnis. Todėl ramiau. Tvarka ir patogumai - baziniai, bet iš esmės funkcionuoja: kondicionierius kartais veikia, kartais ne; tinklelis nuo moskitų skylėtas, todėl jie kartais kanda, kartais ne; dušas tik su karštu arba tik su drungnu vandeniu, priklauso kaip vandenį bakuose prišildo saulė (jei diena karšta ir sausa, vandens nėra); yra televizorius, bet ką jis rodo, taip ir nesužinojau. Dvigulė lova, balta patalynė, o svarbiausia --- įsivaizduojamas saugumo jausmas, nes šalia dar kažkas gyvena. Už visus šiuos malonumus - 20'000 TZS, t.y. maždaug 14 USD/ parai.

Kelias į viešbutį

Viešbučio kaimynai - prabangus "namelis"

Viešbutis Survey

Mano kambarys

Šalia viešbučio kavinė, kuri vėliau tampa gana dažna pasisėdėjimo vieta. Pusryčiai (du dideli blynai chapati ir kava su pienu, dar rudasis cukrus) čia kainuoja mažiau nei dolerį, pietūs (bulvės su plaktu kiaušiniu - chipsi mayai - šiek tiek daugiau nei dolerį, alus - dolerį).

Virtuvė, atrodo, įrengta normaliai, bet vietinės moterys maistą gamina atsisėdusios ant grindų, ant dujinio primusiuko. Kartais, kai labai karšta, čia pat pasitiesia kartono gabalą ir nusnaudžia...

Barmenės gražios, grakščios ir tingios. Vieną kartą duoda man suprasti, kad turėčiau joms pastatyti Coca Cola. Apsimetu, kad nesuprantu. Kai paprašo antrą kartą, pasakau, kad mano šalyje gėrimus merginoms stato vyrai ir aš nemoku elgtis kitaip... Nežinau, kaip suprato, bet daugiau nepristojo.

Į šitą viešbutį nuolat grįždavau iš savo kelionių, personalas mane jau pažino ir visada duodavo tą patį kambarį. Smulkmena, bet malonu. Kaip ir daug kitų malonių smulkmenų, kurios kyla iš itin pagarbaus ir mandagaus vietinių bendravimo. Žinoma, nekalbant apie turgų, bet tai jau atskira tema.

Afrika. Kelionė ir pirma naktis

Štutgartas - Stambulas - Dar es Salaam.
"Turkish Airlines" lėktuvais, iš viso ore 13 valandų, su laukimu Stambule - 17. Tai geriausios avialinijos, kuriomis man yra tekę skristi: nepaprastai gražios ir paslaugios stiuardesės, netikėtai skanus ir gausus maistas, erdvus švarus salonas, patogios sėdynės, asmeniniai televizoriai su videoteka ir daug kitų dalykėlių, kurie kelionę padaro malonesne ir trumpesne. "Nepatogu" buvo tik tai, kad priešais mane sėdėjo rusų porelė -  mergina visą kelionę tarškė pakeltu balsu, o kartais tokiu pat pakeltu balsu įsiterpdavo vaikinas. Po šio 9 val. seanso galiu įsivaizduoti, ką reiškia kankinimas garsu... Negana to, už manęs sėdinti moteriškė nepaliaujamai kosėjo ir man pradėjo vaidentis, kad dar nenuskridus į Afriką, aš jau būsiu apsikrėtusi kokia nors liga... Afrikoje, beje, šis (vaidenimosi) reiškinys gana dažnai pasikartodavo. Bet tai ne Afrikos specifika, o tik mano baimės...

Sveika atvykusi į Dar es Salaam. Miestas iš lėktuvo atrodo labai neįprastai: nėra struktūros, išreikštų gatvių, bokštų ar dangoraižių. Tik chaotiška mažų švieselių jūra --- kaip koks jonvabalynas. Oro uoste ištveriu kankinančią vizos gavimo procedūrą, kuri vyksta maždaug taip: viena mergina labai tingiai surenka pasus ir pinigus (50 dol.), tada labai lėtai (pole pole) neša kitai merginai, toji patikrina ir pole pole neša bičiukui už langelio. Jis pole pole peržiūri ir atiduoda kitam bičiukui, tas kažką kažkur pole pole registruoja... ir perduoda dar vienam. Pastarasis - svarbiausias - pole pole kviečia atvykėlius po vieną, nuima pirštų antspaudus, deda vizas ir atiduoda pasą... Kol gavau savo vizą, praėjo kone valanda, o buvau viena iš pirmųjų prie langelio...

Išeinu į salę ir lyg pro miglą matau savo sūnų, nes akys kažkodėl rasoja... Sūnus sutinka kaip džentelmenas, su vandeniu ir šypsena veide. Pristato be galo paslaugų bajaj vairuotoją Oskarą (bajaj - tai kažkas tarp motociklo ir karietos, Indijoje vadinamas tuk tuk, žr. nuotrauką). Išeinam į lauką ir man norisi rėkti: "Kur išėjimas iš šitos peklos...". Karštis limpa net ir naktį - suprantu, kad mažiausiai tris savaites išėjimo nebus... Sėdam į bajaj ir važiuojam į viešbutį. Gatvės tuščios, ore dulkės, kelkraštyje šiukšlės, šaligatvių nėra, šviesoforai mirksi sau, pakelėje verda naktinis gyvenimas: lauko kavinės, motociklai, žmogystos... Asfaltas baigiasi ir bajaj pradeda dardėti keliu, kuriuo pas mus drįstų važiuoti tik džipai... Kratausi lyg tuščias butelis ir jaučiu, kaip viduje pradeda kilti nerimas: kas toliau?..

Bajaj

Atvažiuojam į viešbutėlį, aukšta tvora ir užrakinti vartai. Pabeldus išlenda juodas juodas žmogus ir įleidžia į kambarį. Esu tikra, kad šiąnakt esu vienintelė viešbučio gyventoja, todėl nejauku... Na, ne visai viena: ant lubų Vytas parodo gal sprindžio dydžio driežą. Prašau, kad pagautų, o jis sako: tu džiaukis, moskitus išgaudys... Naktį vaidenasi, kad tas driežas lipa ant manęs, nors iš tikrųjų tik ventiliatorius judina antklodę... Kanda moskitai ir uodai, dar ta driežomanija --- ne kažkiek ir temiegojau...

Gatvelė

Gatvės kavinė

Rytą karšta iki baltumo ir jokių šansų, kad bus kitaip... Tas pats bajaj nuveža i vakarietišką prekybos centrą, kokius 800 m nuo viešbučio. Sumoku žvėriškus pinigus, bet šiandien nė už ką nedrįsčiau viena išeiti į tą gatvelę... Šis prekybos centras man kaip saugumo oazė, atokvėpis su gyva iliuzija, kad aplinka man bent kiek pažįstama... Papusryčiaunu ir laukiu Vyto --- galiu sėdėti nors iki vakaro, kad tik nereikėtų niekur eiti...

Neužilgo, aišku, prisėda vietinis, ieškantis pažinčių su turtingomis nuobodžiaujančiomis europietėmis. Kadangi aš nei turtinga, nei nuobodžiaujanti, greitai atsiskiria. Paskui sveikinasi, mojuoja ir kalbina beveik visi, kurie eina pro šalį, todėl užsidedu tamsius akinius, susigūžiu, nutaisiau miną "Don't talk to me, don't touch me..." ir sėdžiu kaip prismeigta, kol tarpdury išvystu pažįstamą stotą...
Pagaliau prasideda sąmoninga diena... :)

Mano Afrika: pradžia ir pabaiga

Baigėsi mano atostogos Afrikoje. Trys intensyvios, tirštos įspūdžių ir patirčių, pilnos netikėtumų savaitės --- švytintis, karštas laikas, kurio (tikrai žinau) niekada nepamiršiu. Kol kas širdyje ir galvoje viskas gyva, verda ir nelabai gula į žodžius, bet praeis nedaug laiko ir suguls: tiek į žodžius, tiek į blog'ą.

Pradžia. Kai beveik prieš metus su sūnum diskutavom, kur jam važiuoti studentų mainams, sutarėm, kad jei nori mokslų ir žinių, tai gali sėdėti savo "mokykloj" Rygoj ir skaityti knygutes. O jei nori patirties, tai te renkasi egzotišką šalį. Po kiek laiko sūnus sako: "Tanzanija..." Mane ištiko lengvas šokas, pažiūrėjau į žemėlapį - baisiai toli. Visiška nežinia ir visiškas kitokumas. Bet jei nerti, tai nerti... Spalį sūnus išvyko į Tanzaniją, Dar es Salaam universitetą.

O aš pradėjau regzti savo atostogų planus. Labai rimtai domėjausi Meksika, susiradau puikią kompaniją ir beveik jau mačiau save TEN... Bet vaikai "atsuko": Vytas Tanzanijoje, o aš planuoju į Meksiką?... Sako: "Mama, tu kartais labai keistai mąstai...". Staigiai pakeičiau kryptį, juolab kad Afrika seniai buvo mano kelionių planuose. Bet kad pas sūnų... trims savaitėms... keliauti vienai... to planuose, žinoma, nebuvo.

Bet ar tikrai nebuvo?.. Mano šviesaus atminimo tėtis dažnai skaitydavo knygas apie Afriką - jis mėgo rusiškus kelionių almanachus, "Serengetis neturi mirti", "Janoama", "Žalios Afrikos kalvos". Vieną kartą jis man pasakė, kad Afrikoje gyvena toks labai keistas paukštis, kuris vadinasi Marabu...

Paskui ir aš skaitinėjau tas knygas, žiūrinėjau nuotraukas, kažką įsivaizdavau... Dabar galvoju, kad tikriausiai tai ir buvo mano šios kelionės pradžių pradžia --- ta tėčio svajonė apie Afriką, kuri nugulė mano, dar vaiko, pasąmonėje ir ten tyliai augo, laukdama tinkamo laiko... Apsisprendimas važiuoti į Afriką buvo toks greitas ir lengvas tikriausiai todėl, kad jau ilgai brendo, tik aš to nežinojau... Tiesiog leidau įvykti tam, kas jau beldėsi.

Pabaiga. Iš 30 laipsnių šilumos grįžau į lengvą minusiuką. Šalta, sniegas, sluoksniai šiltų drabužių, dideli batai, iš ryto sunku sulaukti šviesos, odos alergija, astma... Tai sudėtingoji adaptacijos pusė. Ką parsivežiau? Daug šviesių blykstelėjimų: sūnus, atviri ir nuoširdūs vietiniai žmonės, skurdi buitis, susitikimai ir pokalbiai su keliaujančiais, naujai atrasti skoniai. Nuostabi gamta, balti paplūdimiai, kalnai, safaris... Lėtas (pole pole) buvimas; ne planuoti, o leisti vykti; laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką... Apie visa tai vėliau, o čia nuotaika:

Ananasų pardavėjas

Vaisių turgus

Virėja

Laimingos vištos

Patvinusi žaluma

Laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką

Pavėsis

Atoslūgis Jambiani

Restorano reklama Jambiani pliaže.
"Sveiki atvykę į kaimo restoraną, kur jūs valgysite, kol pasakysite:
"Hasanai, nežudyk manęs maistu..."

Šilumėėėėlė

Marabu

Dramblio žvilgsnis

Serengetis: liūtai medžiuose

Zebrų raštai

Grįžus išsipyniau afrikietiškas kasytes ir atrodau, na... nelabai reprezentatyviai. Bet tai irgi afrikietiška nuotaika :)

"Stebuklas" be kasyčių: ryt į darbą...

Tęsinys neužilgo, myliu Afriką