2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Mano Afrika: naujas viešbutis

Susitinkam su sūnum ir einam į kitą viešbutį. Tokia pat duobėta ir dulkėta gatvele, lydimi vietinių šūksnių. Suprantu, kad tamsoje čia man bus nejauku ... Bet, brač, jei aš taip visko bijosiu, tai kaip čia išgyvensiu tris savaites? Ir ką pamatysiu?.. Apsisprendžiu nebijoti, pradedu dairytis ir bandau išspausti kažką panašaus į šypseną. Kol kas sunku...

Pagaliau viešbutis. Vadinasi Survey, kaip ir visas kvartalas, kuriame gyvenu. Tai reikštų "apklausa", bet tikriausiai vietiniai, užrašydami pavadinimą, padarė eilinę gramatinę klaidą. Jis arčiau pagrindinės gatvės, daugiau europiečių, didesnis ir šiaip - gyvybingesnis. Todėl ramiau. Tvarka ir patogumai - baziniai, bet iš esmės funkcionuoja: kondicionierius kartais veikia, kartais ne; tinklelis nuo moskitų skylėtas, todėl jie kartais kanda, kartais ne; dušas tik su karštu arba tik su drungnu vandeniu, priklauso kaip vandenį bakuose prišildo saulė (jei diena karšta ir sausa, vandens nėra); yra televizorius, bet ką jis rodo, taip ir nesužinojau. Dvigulė lova, balta patalynė, o svarbiausia --- įsivaizduojamas saugumo jausmas, nes šalia dar kažkas gyvena. Už visus šiuos malonumus - 20'000 TZS, t.y. maždaug 14 USD/ parai.
Kelias į viešbutį
Viešbučio kaimynai - prabangus "namelis"
Viešbutis Survey
Mano kambarys
Šalia viešbučio kavinė, kuri vėliau tampa gana dažna pasisėdėjimo vieta. Pusryčiai (du dideli blynai chapati ir kava su pienu, dar rudasis cukrus) čia kainuoja mažiau nei dolerį, pietūs (bulvės su plaktu kiaušiniu - chipsi mayai - šiek tiek daugiau nei dolerį, alus - dolerį).

Virtuvė, atrodo, įrengta normaliai, bet vietinės moterys maistą gamina atsisėdusios ant grindų, ant dujinio primusiuko. Kartais, kai labai karšta, čia pat pasitiesia kartono gabalą ir nusnaudžia...

Barmenės gražios, grakščios ir tingios. Vieną kartą duoda man suprasti, kad turėčiau joms pastatyti Coca Cola. Apsimetu, kad nesuprantu. Kai paprašo antrą kartą, pasakau, kad mano šalyje gėrimus merginoms stato vyrai ir aš nemoku elgtis kitaip... Nežinau, kaip suprato, bet daugiau nepristojo.

Į šitą viešbutį nuolat grįždavau iš savo kelionių, personalas mane jau pažino ir visada duodavo tą patį kambarį. Smulkmena, bet malonu. Kaip ir daug kitų malonių smulkmenų, kurios kyla iš itin pagarbaus ir mandagaus vietinių bendravimo. Žinoma, nekalbant apie turgų, bet tai jau atskira tema.

2012 m. sausio 25 d., trečiadienis

Afrika. Kelionė ir pirma naktis

Štutgartas - Stambulas - Dar es Salaam.
"Turkish Airlines" lėktuvais, iš viso ore 13 valandų, su laukimu Stambule - 17. Tai geriausios avialinijos, kuriomis man yra tekę skristi: nepaprastai gražios ir paslaugios stiuardesės, netikėtai skanus ir gausus maistas, erdvus švarus salonas, patogios sėdynės, asmeniniai televizoriai su videoteka ir daug kitų dalykėlių, kurie kelionę padaro malonesne ir trumpesne. "Nepatogu" buvo tik tai, kad priešais mane sėdėjo rusų porelė -  mergina visą kelionę tarškė pakeltu balsu, o kartais tokiu pat pakeltu balsu įsiterpdavo vaikinas. Po šio 9 val. seanso galiu įsivaizduoti, ką reiškia kankinimas garsu... Negana to, už manęs sėdinti moteriškė nepaliaujamai kosėjo ir man pradėjo vaidentis, kad dar nenuskridus į Afriką, aš jau būsiu apsikrėtusi kokia nors liga... Afrikoje, beje, šis (vaidenimosi) reiškinys gana dažnai pasikartodavo. Bet tai ne Afrikos specifika, o tik mano baimės...

Sveika atvykusi į Dar es Salaam. Miestas iš lėktuvo atrodo labai neįprastai: nėra struktūros, išreikštų gatvių, bokštų ar dangoraižių. Tik chaotiška mažų švieselių jūra --- kaip koks jonvabalynas. Oro uoste ištveriu kankinančią vizos gavimo procedūrą, kuri vyksta maždaug taip: viena mergina labai tingiai surenka pasus ir pinigus (50 dol.), tada labai lėtai (pole pole) neša kitai merginai, toji patikrina ir pole pole neša bičiukui už langelio. Jis pole pole peržiūri ir atiduoda kitam bičiukui, tas kažką kažkur pole pole registruoja... ir perduoda dar vienam. Pastarasis - svarbiausias - pole pole kviečia atvykėlius po vieną, nuima pirštų antspaudus, deda vizas ir atiduoda pasą... Kol gavau savo vizą, praėjo kone valanda, o buvau viena iš pirmųjų prie langelio...

Išeinu į salę ir lyg pro miglą matau savo sūnų, nes akys kažkodėl rasoja... Sūnus sutinka kaip džentelmenas, su vandeniu ir šypsena veide. Pristato be galo paslaugų bajaj vairuotoją Oskarą (bajaj - tai kažkas tarp motociklo ir karietos, Indijoje vadinamas tuk tuk, žr. nuotrauką). Išeinam į lauką ir man norisi rėkti: "Kur išėjimas iš šitos peklos...". Karštis limpa net ir naktį - suprantu, kad mažiausiai tris savaites išėjimo nebus... Sėdam į bajaj ir važiuojam į viešbutį. Gatvės tuščios, ore dulkės, kelkraštyje šiukšlės, šaligatvių nėra, šviesoforai mirksi sau, pakelėje verda naktinis gyvenimas: lauko kavinės, motociklai, žmogystos... Asfaltas baigiasi ir bajaj pradeda dardėti keliu, kuriuo pas mus drįstų važiuoti tik džipai... Kratausi lyg tuščias butelis ir jaučiu, kaip viduje pradeda kilti nerimas: kas toliau?..
Bajaj
Atvažiuojam į viešbutėlį, aukšta tvora ir užrakinti vartai. Pabeldus išlenda juodas juodas žmogus ir įleidžia į kambarį. Esu tikra, kad šiąnakt esu vienintelė viešbučio gyventoja, todėl nejauku... Na, ne visai viena: ant lubų Vytas parodo gal sprindžio dydžio driežą. Prašau, kad pagautų, o jis sako: tu džiaukis, moskitus išgaudys... Naktį vaidenasi, kad tas driežas lipa ant manęs, nors iš tikrųjų tik ventiliatorius judina antklodę... Kanda moskitai ir uodai, dar ta driežomanija --- ne kažkiek ir temiegojau...
Gatvelė
Gatvės kavinė
Rytą karšta iki baltumo ir jokių šansų, kad bus kitaip... Tas pats bajaj nuveža i vakarietišką prekybos centrą, kokius 800 m nuo viešbučio. Sumoku žvėriškus pinigus, bet šiandien nė už ką nedrįsčiau viena išeiti į tą gatvelę... Šis prekybos centras man kaip saugumo oazė, atokvėpis su gyva iliuzija, kad aplinka man bent kiek pažįstama... Papusryčiaunu ir laukiu Vyto --- galiu sėdėti nors iki vakaro, kad tik nereikėtų niekur eiti...

Neužilgo, aišku, prisėda vietinis, ieškantis pažinčių su turtingomis nuobodžiaujančiomis europietėmis. Kadangi aš nei turtinga, nei nuobodžiaujanti, greitai atsiskiria. Paskui sveikinasi, mojuoja ir kalbina beveik visi, kurie eina pro šalį, todėl užsidedu tamsius akinius, susigūžiu, nutaisiau miną "Don't talk to me, don't touch me..." ir sėdžiu kaip prismeigta, kol tarpdury išvystu pažįstamą stotą...
Pagaliau prasideda sąmoninga diena... :)



2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Mano Afrika: pradžia ir pabaiga

Baigėsi mano atostogos Afrikoje. Trys intensyvios, tirštos įspūdžių ir patirčių, pilnos netikėtumų savaitės --- švytintis, karštas laikas, kurio (tikrai žinau) niekada nepamiršiu. Kol kas širdyje ir galvoje viskas gyva, verda ir nelabai gula į žodžius, bet praeis nedaug laiko ir suguls: tiek į žodžius, tiek į blog'ą.

Pradžia. Kai beveik prieš metus su sūnum diskutavom, kur jam važiuoti studentų mainams, sutarėm, kad jei nori mokslų ir žinių, tai gali sėdėti savo "mokykloj" Rygoj ir skaityti knygutes. O jei nori patirties, tai te renkasi egzotišką šalį. Po kiek laiko sūnus sako: "Tanzanija..." Mane ištiko lengvas šokas, pažiūrėjau į žemėlapį - baisiai toli. Visiška nežinia ir visiškas kitokumas. Bet jei nerti, tai nerti... Spalį sūnus išvyko į Tanzaniją, Dar es Salaam universitetą.

O aš pradėjau regzti savo atostogų planus. Labai rimtai domėjausi Meksika, susiradau puikią kompaniją ir beveik jau mačiau save TEN... Bet vaikai "atsuko": Vytas Tanzanijoje, o aš planuoju į Meksiką?... Sako: "Mama, tu kartais labai keistai mąstai...". Staigiai pakeičiau kryptį, juolab kad Afrika seniai buvo mano kelionių planuose. Bet kad pas sūnų... trims savaitėms... keliauti vienai... to planuose, žinoma, nebuvo.

Bet ar tikrai nebuvo?.. Mano šviesaus atminimo tėtis dažnai skaitydavo knygas apie Afriką - jis mėgo rusiškus kelionių almanachus, "Serengetis neturi mirti", "Janoama", "Žalios Afrikos kalvos". Vieną kartą jis man pasakė, kad Afrikoje gyvena toks labai keistas paukštis, kuris vadinasi Marabu...
Paskui ir aš skaitinėjau tas knygas, žiūrinėjau nuotraukas, kažką įsivaizdavau... Dabar galvoju, kad tikriausiai tai ir buvo mano šios kelionės pradžių pradžia --- ta tėčio svajonė apie Afriką, kuri nugulė mano, dar vaiko, pasąmonėje ir ten tyliai augo, laukdama tinkamo laiko... Apsisprendimas važiuoti į Afriką buvo toks greitas ir lengvas tikriausiai todėl, kad jau ilgai brendo, tik aš to nežinojau... Tiesiog leidau įvykti tam, kas jau beldėsi.

Pabaiga. Iš 30 laipsnių šilumos grįžau į lengvą minusiuką. Šalta, sniegas, sluoksniai šiltų drabužių, dideli batai, iš ryto sunku sulaukti šviesos, odos alergija, astma... Tai sudėtingoji adaptacijos pusė. Ką parsivežiau? Daug šviesių blykstelėjimų: sūnus, atviri ir nuoširdūs vietiniai žmonės, skurdi buitis, susitikimai ir pokalbiai su keliaujančiais, naujai atrasti skoniai. Nuostabi gamta, balti paplūdimiai, kalnai, safaris... Lėtas (pole pole) buvimas; ne planuoti, o leisti vykti; laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką... Apie visa tai vėliau, o čia nuotaika:

Ananasų pardavėjas
Vaisių turgus
Virėja
Laimingos vištos
Patvinusi žaluma
Laikrodis, kuris visada rodo geriausią laiką
Pavėsis
Atoslūgis Jambiani
Restorano reklama Jambiani pliaže.
"Sveiki atvykę į kaimo restoraną, kur jūs valgysite, kol pasakysite:
"Hasanai, nežudyk manęs maistu..."
Šilumėėėėlė
Marabu
Dramblio žvilgsnis
Serengetis: liūtai medžiuose
Zebrų raštai
Grįžus išsipyniau afrikietiškas kasytes ir atrodau, na... nelabai reprezentatyviai. Bet tai irgi afrikietiška nuotaika :)
"Stebuklas" be kasyčių: ryt į darbą...

Tęsinys neužilgo, myliu Afriką