Šiandien ketvirtadienis ir aš važiavau į orientacinį. Nu žiauriai gerai prasivalo galva: miškas, ėjimas ir mintys tik apie čia ir dabar --- nes jei galvosi apie kažką "svarbiau", gali negrįžti iš miško... O grįžti juk norisi.
Pasiėmiau žemėlapį, starte susiorientavau ir išdidžiai patraukiau tankmėn. Lipau per išvartas, broviausi per brūzgynus, vis stengdamasi išlaikyti kryptį pagal kompasą ir žemėlapį. Išlindau į takelį... kurio, hmmm, žemėlapyje nėra... ir iš viso neaišku, kur ir kas yra...
Tokią situaciją aš vadinu "persodinti mišką". Kai vaizdas, kurį matai miške, absoliučiai nesutampa su tuo, kas žemėlapyje, bet tu vistiek esi visiškai įsitikinęs, kad Šiaurė yra būtet TEN, o tu esi būtent ČIA. Desperatiškai bandai žemėlapį ir kompasą "prisukti" prie to, ką matai aplink, bet galiausiai supranti, kad padėtų tiktai jei persodintum mišką... Tada atsidūsti, "nusiimi kepurę", vėl patiki nepermaldaujamu kompasu, susirandi kur nuklydai ir eini toliau. Visada randi savo kelią, tik kartais užtrunka ilgiau, o kartais pavyksta greitai.
Pagaliau ir aš "perderinau galvą", susiradau kur esu, bet negalėjau suprasti, kaip atsidūriau priešingoj pusėj nei man reikia... Tad grįžau į startą ir pradėjau iš naujo. Na, dar nusipirkau naują kompasą, nes man pasirodė, kad kaltas jis...
Vėl startas, kryptis, štai ir punktas... ne tas... Einu toliau - kelias. Reiškia praėjau... Grįžtu atgal, šukuoju mišką... Ilgokai maluosi ir pagaliau randu savo punktą. Miške jau temsta, blogiau matosi - visiškas VIŠTAkumas ir tikrąja, ir plačiąja prasme. Turiu sau pripažinti, kad protingiau bus grįžti nei bandyti įveikinėti trasą.
Tai yra mano pirmas nusiplovimas iš trasos per daugiau nei 30 metų orientacinio karjerą. Kai galvoje (šiandien) grybai, koks ten orientacinis... ir net naujas kompasas nepadės... Bet visai smagiai grįžau dideliais takais, dairiausi, kvėpiau, niūniavau - nu baisiai geras gavosi tas pasivaikščiojimas...
Perderinti galvą yra labai gerai
Pasiėmiau žemėlapį, starte susiorientavau ir išdidžiai patraukiau tankmėn. Lipau per išvartas, broviausi per brūzgynus, vis stengdamasi išlaikyti kryptį pagal kompasą ir žemėlapį. Išlindau į takelį... kurio, hmmm, žemėlapyje nėra... ir iš viso neaišku, kur ir kas yra...
Tokią situaciją aš vadinu "persodinti mišką". Kai vaizdas, kurį matai miške, absoliučiai nesutampa su tuo, kas žemėlapyje, bet tu vistiek esi visiškai įsitikinęs, kad Šiaurė yra būtet TEN, o tu esi būtent ČIA. Desperatiškai bandai žemėlapį ir kompasą "prisukti" prie to, ką matai aplink, bet galiausiai supranti, kad padėtų tiktai jei persodintum mišką... Tada atsidūsti, "nusiimi kepurę", vėl patiki nepermaldaujamu kompasu, susirandi kur nuklydai ir eini toliau. Visada randi savo kelią, tik kartais užtrunka ilgiau, o kartais pavyksta greitai. Pagaliau ir aš "perderinau galvą", susiradau kur esu, bet negalėjau suprasti, kaip atsidūriau priešingoj pusėj nei man reikia... Tad grįžau į startą ir pradėjau iš naujo. Na, dar nusipirkau naują kompasą, nes man pasirodė, kad kaltas jis...
Vėl startas, kryptis, štai ir punktas... ne tas... Einu toliau - kelias. Reiškia praėjau... Grįžtu atgal, šukuoju mišką... Ilgokai maluosi ir pagaliau randu savo punktą. Miške jau temsta, blogiau matosi - visiškas VIŠTAkumas ir tikrąja, ir plačiąja prasme. Turiu sau pripažinti, kad protingiau bus grįžti nei bandyti įveikinėti trasą.
Tai yra mano pirmas nusiplovimas iš trasos per daugiau nei 30 metų orientacinio karjerą. Kai galvoje (šiandien) grybai, koks ten orientacinis... ir net naujas kompasas nepadės... Bet visai smagiai grįžau dideliais takais, dairiausi, kvėpiau, niūniavau - nu baisiai geras gavosi tas pasivaikščiojimas...
Perderinti galvą yra labai gerai
