2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Geri draugai kaip seni apsiaustai

Hugo rašė, kad geri draugai yra kaip seni apsiaustai - tokie prisitrynę, jaukūs ir visai nesvarbu gražūs ar ne...

Pradėjau rašyti istoriją apie kojines, kurias mes su G. mezgame mūsų draugui L., bet mintis nukrypo į filosofinius apmąstymus, kas man yra geri draugai ir iš kur jie atsirado...

... kalbant apie KAS, tai sūnus kažkada pasakė "tu pažįsti pusę Vilniaus, o kita pusė pažįsta tave". Iš principo, jis yra teisus.

Tačiau viena yra susitikus blykstelėti sąmoju ar kokia grakščia fraze. Ir visai kas kita yra žinoti, kad kai jau bus visiškas ragas aš jam/jai galiu paskambinti nors ir pačiam giliausiam priešaušrį. Sakyti kažką nerišlaus arba nieko nesakyti, bet žinoti, kad jis/ji vistiek nori su manimi kalbėti. Būti paplaukusia tiek, kad mintys atsilieka nuo kalbos arba atvirkščiai --- vistiek jis/ji nori su manimi kalbėti. Vėliausiai po 5 min. sulaukti kontrolinio skambučio atgal. Arba vėliausiai po 20 min. - skambučio į duris, nors aš nekviečiau... Arba atvažiuos pas mane net šalčiausią žiemą, nors aš neprašiau... Tokius aš Draugais vadinu.

G., kuri mezga kitą kojinę, skirtą L.; ir L., kuris gaus tas kreivas kojines (bet vistiek jas mylės, nes myli mus), yra būtent iš šios - Draugų - kategorijos.

Ir dar galvojau, kodėl jie (ir dar keletas kitų) yra tokie geri mano Draugai. Kas kažkada atsitiko, kad mes jau beveik 30 metų artimi, atviri, viens kitam geri - tokie, kokie esam --- ir visada priimti.

Man tas bendras vardiklis gaunasi... avantiūrizmas...Hmm, netikėta.. Bet būtent jie, kuriuos aš Draugais vadinu, kažkada leidosi su manimi į bet kokias mano ar jų sumanytas avantiūras, o paskui padėdavo iš jų išnešti sveiką kailį... "Pasisavindavo" tentus nuo kioskų, o mes iš tų tentų siūdavom šturmuotes. Saugojo mane, kai aš Kaukazą įveikinėjau su "Inkaro" kedais. Leisdavosi į keisčiausias beplanes keliones. Rašydavo ilgus laiškus. Miegodavo stotyse po suolais. Kryme vogdavo "užnuodytas" vynuoges. Dainuodavo iki paryčių, nors ryt egzaminas/ darbas. Skaičiuodavo jonvabalius. Prižiūrėdavo nuplaukiančią. Naktį eidavo per užšalusį ežerą. Kalbėdavo apie tai, kas rimta... ir kas nerimta. Kalbėdavo apie tai, ko aš nesuprantu. Mokė mane laukti. Ilgai žiūrėdavo. Guosdavo, kai skaudėjo širdį. Lydėjo, kai abejojau. Tylėjo... Ir daug daug daug daug...

Tai buvo studijų, po-studijų laikais ir "sutvarkytame" miestelėno gyvenime... Man pačiai netikėta, kad aš pagalvojau ne apie saugumą, patikimumą, užtikrintumą (cha, kas tai yra?..), o apie tokį keistą dalyką, kaip avantiūros...

Gal labiausiai tvaru yra tai, kas nuolat kinta?

Ne, aš žinau - jie mokė mane pasitikėti.

P.S. istorija apie kojines - jau greitai




2013 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis

Lietūs nulijo

Šimtą metų verkiau
ir staiga nelauktai
liepos lietūs nulijo



2013 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Thai boksas: patirtis

Tai va.
Kadangi apsiskelbiau ir apsižadėjau visiems, kad einu išbandyti Thai bokso, tai jaučiu pareigą "atsiskaityti"...
  1. Pavėlavau, nes prieš treniruotę nuvažiavau į MZ dasipirkti siūlų kepurei pagal Daivą, bet iš tikrųjų tai pašvytruoti su savo nauja bliuska, kuri man yra neabejotinas šios vasaros hitas, gimęs su Sonatos iš MZ palaikymu ir švelniais spyriais. Šią istoriją gal aprašysiu vėliau, kai turėsiu josvertas nuotraukas :)
  2. Dar biškį vėlavau dėl to, kad iš karto neradau klubo, tad teko pasivažinėti ratais.
  3. Maždaug 10 min. pavėlavusi, pagaliau pravėriau Thai bokso klubo duris... Mane iš karto pasitiko labai klausiantys žvilgsniai... bet nesustabdė.
  4. Tie "žvilgsniai" pakvietė trenerį - pasirodė žvitrus vyrukas, už mane bent du kartus menkesnis ir daugiau kaip du kartus jaunesnis. Pasijutau kaip kalnas atėjęs pas Mahometą, bet juk (iš principo) taip ir būna, kai pradedi ką nors naujo...
  5. Sako, kad šiandien pavėlavau, nepadariau apšilimo, tai geriau kitą kartą (mandagus, tikrai :)).
  6. Na gerai, - sakau (dar vis nepasiduodu). - Ar galiu nuo suolelio pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta. - Gavau sutikimą ir pritūpiau ant suolo.
  7. Tada žiūrėjau, kaip bachūrai, jaunesni už mano vaikus, užsideda dantų-alkūnių-kojų apsaugas, užsimauna boksininko pirštines ir pradeda kaltis. Vieni atsargiau, kiti agresyviau, bet visi talžosi kaip kokiam filme, kuriame nenorėčiau suvaidinti net klubo administratorės vaidmens... nors čia tokios ir nėra :)
  8. Sėdėjau ir galvojau: gal ir geras sportas, bet ne man šiuo metu... :)
VIS DĖLTO. Noras į Visatą paleistas, ieškosiu toliau ir būsiu atvira ženklams.
Išgirsk, prašau

Laikas, kuris neįsiskaičiuoja

Praėjęs savaitgalis jau nuo kažin kada žadėjo būti turtingas - jau vien bilietukai į Metropolitan žvaigždžių kocertą turėjo savyje tooookį pažadą... Bet kai mano mylima draugė Danutė paskambino ir pasiūlė tuopačiu paplaukioti jachta, supratau, kad savaitgalis žada būti dar ir pašėlęs...

Kai šeštadienį Vilnių talžė škvalas, aš vairavau į Kauną ir nieko apie tai nežinojau. Sekmadienio rytas buvo pilnas žydro dangaus ir baltų debesų - tobulas oras plaukti jachta - tad nieko nelaukę į tą jachtą ir sulipome.

Aš gavau pavairuoti, kapitonas Dalius dar bandė mane išmokyti kokių tai triukų, bet aš vairą vis užsukdavau ne į tą pusę ir gaudavosi nei šis nei tas. Tada nusprendžiau, kad geriau jau aš eisiu į laivo priekį ir iš ten žiūrėsiu į debesis, nes paprastai tokiems "niekams" mano sureikšmintoje dienotvarkėje vis maža laiko...

Tad patogiai įsitaisiau laivo priekyje ir žiūrėjau... žiūrėjau... dainavau apie aitvarus, vėją, saulę ir meilę... dar žiūrėjau... dar dainavau ir buvo taip beprotiškai gera ir lengva...
Nekreipiau dėmesio, kad balti debesų kamuoliai virsta pilkomis duknomis, kad kyla vėjas... Tik dar garsiau dainavau, nes jachtą vis smagiau supo, o man buvo vis linksmiau... Paskui kaip kokioj siaubo pasakoj staiga kilo vėjas, bangos, jachtą pradėjo lenkti prie vandens, o aš dainas perjungiau į klyksmą... iš baimės. Jachta buvo pasvirusi tiek, kad gulėdama ant denio, aš galėjau tiesiog nužengti į vandenį - tereikėjo tik pasileisti... Kapitonas Dalius man šaukia, kad lipčiau į kajutę - kokiatenkajutėašnegaliupasileistibijaubijaubijau. Mariose vaizdelis maždaug toks:
Galiausiai mano draugė atidarė kajutės liuką, ištiesė ranką ir aš staigiai įsliuogiau vidun. Ir nelindau laukan, o žiūrėjau iš vidaus, kaip atrodo tie, kurie stengiasi išlaviruoti šioje stichijoje:
"Kovų" draugė Danutė su lašais ant veido -
šypsosi tik todėl, kad aš labiau bijau. Pati irgi bijo.
Kiaurai permirkęs kapitonas Dalius - ramus, jam ne pirmas kartas toks...
Baimę po truputį keitė juoko priepuolis ir mes pradėjo taip durnai juoktis, kad škvalas neiškentė ir baigėsi, apdovanodamas mus gražiausia dviguba vaivorykšte...
Per kelias minutes įspindo saulė, bangos nurimo ir apie buvusį siausmą liudijo tik ši švytinti juosta :) Man buvo biškį gėda dėl savo baimės, todėl grįžusi iš karto ėjau 20 min. pamiegoti, kad iki koncerto suspėčiau persijungti į ramesnį režimą.

... pasakysiu aš tau, kad toooks laikas neįsiskaičiuoja į amžių, o įsiskaičiuoja tik į Gyvenimą - jo apstybę ir džiaugsmą...
Ačiū

2013 m. rugpjūčio 9 d., penktadienis

Tailando boksas? Kodėl gi ne...

Kažkas atsitiko, kad vakar, paįstrižai pervertusi vieną labai ofsetinį žurnalą, suskatau ieškoti Tailando bokso treniruočių.
Tas "kažkas" - tai lėtas vegetavimas gyvenime ir aiškus suvokimas, kad reikiakažkąkeisti. Kai pradedi plaukti upe, mėgaujiesi jos tėkme ir purslais. Paskui ta upė po truputį lėtėja. O paskui net visai sustoja ir tampa pelke, po kurią tu desperatiškai klampoji vis dar tikėdamasi ištraukti batus... kas belieka? Gal Tailando boksas?

Parašiau užklausimą, ar jie priima moteris. Sako, taip, yra čia keletas... Tada sakau, kad man 46 ir aš ne viena, bet su savo užgyventu antsvoriu. Sako, ar esate bent kada bent kiek sportavusi... Oi, aš juk praeityje garsi sportininkė: slidininkė, turistė, šokėja, orientacininkė, plaukikė... O va dabar tik kažkaip mėgėjiškai gaunasi... Tai, sako, gerai, jeigu jau kažkada sportavot, tai ateikit pirmadienį...

Ir žinai, aš eisiu, nes noriu:
- prisiminti jausmą, kai po treniruotės žliaugte žliaugia prakaitas, bet kūnas lengvas, o galva švari...
- gyventi taip, kaip nori mano širdis, o ne taip, kaip leidžia mano kūnas.
- atsikratyti baimės užsukti į rūbų parduotuvę ir apvaliose pardavėjos akyse pamatyti šauksmą, kad man tinka tik balachonai.
- mėgautis energija, kurią jauti iš principo, nesvarbu kas tą dieną atsitiko...
- žiūrėti į save su meile.
- išleisti mažiau pinigų siūlams ir greičiau nusimegzti drabužius :)
- kažką iš esmės ir agresyviai pakeisti.

Todėl pirmadienį aš eisiu į pirmą Tailando bokso treniruotę. Tailandas čia ne prie ko, veikiau boksas - nes tai, ko negaliu išsakyti, aš tiesiog ištalžysiu į kriaušę. Jei grįšiu gyva, ką nors parašysiu. O jei neparašysiu, tai reikš, kad labai daug ištalžiau.

Visai gerai, ar ne?



2013 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis

Šilauogės praktiškai

Čia žadėta pamokėlė apie praktišką šilauogių ruošimą žiemai. Aš nemėgstu daug pastangų skirti maisto gaminimui - man tobula, kai gaunasi skaniai, bet mažai pasistengus (nepainioti su "greitai"). Tad ir šį kartą išklausiau kelių draugių receptų, atrinkau kas man geriausia ir va.

Perrinkdama uogas, jas iš karto beriu į tuščius 1,5 l butelius, maždaug iki pusės tūrio. Dalį uogų sutrinu su cukrumi ir užpilu ant sveikų (man proporcija sveikos:trintos gavosi maždaug 2:1). Butelį užsuku ir sukratau, kad visos uogos išsivoliotų tyrėje. Įpilu dar trintų uogų ir vėl kresteliu. Nereikia pripilti iki pat viršaus, nes šaldama uogienė plėsis. Vaizdelis:


Atsiprašau už netvarką - fotosesija vyko gamybos procese. Šlamučiai ne prie ko, tiesiog man labai gražu.

Butelius kišu į kamerą, o kai prireikia šaldytų uogų, ištraukiu ir atpjaunu kiek norisi. Uogų skridinėlį į lėkštę, atpjautą plastmasę lauk, o butelį (prapjautą galą pridengus plėvele) atgal į kamerą. Sveika ir skanu. Ir labai paprasta :)





2013 m. rugpjūčio 4 d., sekmadienis

Godumo jausmas šilauogių plantacijoje

Penktadienį pavakarį išsiruošėm į šilauogių plantaciją prie Dargužių. Didelių žemės ūkio tikslų neturėjau, tik džiaugiausi smagiu savaitės užbaigimu. Bet kašiką dėl visa ko pasiėmiau.

Įveikusios vilnietiškus kamščius, pagaliau atvažiavome į šilauogyną. Šeimininkės paklausėme, kur geriau skinti uogas, ir nudrožėm pagal jos mostą, pakeliui saujomis braukdamos šilauoges ir kimšdamos jas į burną... Ir ką galiu pasakyti... Tos saulėje įšilusios uogos tiesiai nuo krūmo yra šimtą - ne, tūkstantį - kartų skanesnės už tas, kurias parduoda turguje ar prekybcentryje. Ir ten viskas kvepia: uogomis, žole, drėgme - salstelėjęs kvapas tvyro visur, nesuprasi, nuo ko sukasi galva: gal nuo uogų, o gal nuo to kvapo...

Pamačiusi krūmus, tirštai aplipusius uogomis, savyje pajutau bundantį godumo jausmą. Šį jausmą ryškiai prisimenu, kai prieš daugelį metų pajūryje rinkome gintarus - saujomis, bėgdamos...

Tą rudenį mus urmu išvežė į kolūkį šalia Vilniaus rauti morkų. Tokia tada buvo tvarka - vieną mėnesį atidirbti žemės ūkyje. Porą dienų atidirbusi, grįžau į Vilnių tiesiai pas draugę medikę (būsimų daktarų į kolūkį neveždavo :). "Nenoriu tų morkų rauti, reikia kažką daryti", - sakau. Tarėm ir padarėm - rytojaus dieną traukiniu jau bildėjom link pajūrio. Apsistojome Juodkrantėje, žydrame namelyje pas Izabelę. Rytais pro palėpės langelį žiūrėdavome į virš marių kylančią saulę, o Izabelė mums atnešdavo žemuogių uogienės. Nuo tada šis vardas man labai gražus.

Vieną pavakarį išėjome prie jūros ir nuklydome gana toli, nepaisydamos, kad visur karinė zona ir vaikščioti (tikriausiai) draudžiama. Maudėmės, plepėjom ir staiga... gintarai... Pakrantė kaip medumi nutaškyta. Puolėm rinkti į kišenes. Iš pradžių visus, paskui tik didesnius, o paskui dideliais žingsniais, šuoliais - tik prie pačių didžiausių... Prisigrūdom kišenes ir vis dar norisi, dar negana... Tada pagalvojau, kad va toks yra godumo jausmas - kai nago dydžio gintarų "nepastebi", o bėgi prie tų, kurie per pusę delno... Sustojom tada, kai jau nebuvo kur dėti ir pavargom.
Kaip džiaugiuos, kad nesuspėjau susiverti karolių, o supyliau tuos gintarus į vazą ir dabar jie švyti mano namuose. Kartu su to rudens prisiminimais iš medumi užlieto pajūrio.
Mano gintarai
Tai va, tą jausmą pajutau ir šilauogyne. Supranti, nufotografuoti tų mėlynų krūmų nebuvo kada, nes rūpėjo skinti kuo daugiau ir kuo didesnes... Sustabdė tik laikas, nes buvom sutarę vakarieniauti pas sūrininkus.

Rezultatas: per 40 min. beveik 3,5 kg šilauogių, dar apie kg pilve... Mūsų kompanijoje aš skynimo čempionė, bet čia ne vien mano nuopelnas, bet ir kašiko, nes jis toks, į kurį uogos pačios krenta, o grybai patys lipa :))
Šilauogės stebuklingame kašike
Kaip apdorojau savo derlių, parašysiu vėliau.

Toliau - vakarienė pas Sūrininkus. Rami vieta, draugiški žmonės, kaimiška gryčia - žodžiu faina. Užsisakėm sūrio užkepėles ir sūrio degustaciją. Užkepėlės (bulvės, cukinija, sūrio užpilas - maža porcija) ir didelė lėkštė žolių kainavo 14 Lt. Kaip už tokį maistą man atrodo daugokai, bet kaip už pačią idėją ir gyvenimo būdą, ir galimybę prie to prisiliesti - normaliai.

"Pažinau" naujas žoles - balandūnes ir špinokus. Balandūnės man  panašios į burokėlių lapus, o špinokai į balandas, biškį karstelėję. Viskas auga darže už gryčios, iš ten ir skina pagal užsakymą. Prie daržovių patiekė tokio padažiuko - bruknių ir kriaušių uogienė su alyvuogių aliejumi, druskyte ir aštriais pipiriukais. Tarsi lietuviškas čatnis ir tinka prie tų žolių, nebūčiau pagalvojusi. Čia balandūnė:
Balandūnė pas Sūrininkus
Darže dar auga vaisias apsikrovusi slyva ir milžiniška saulėgrąža :)


Saulėtas dušas
Dar rodė, kaip gaminamas alus, kas yra salyklas, o kas misa.
Paskui važiavom namo, ir buvo labai gražus saulėlydis.

Prie ko čia godumas... labai geras vakaras, ir tiek. Važiuok greičiau, kol dar yra šilauogių.

Pasiimk teisingą krepšį :)