Stambulas: kur eiti

Pirmą kartą paprasta: panaršai internete, paskaitai kelionių vadovą (mes turėjome kišeninį Rough Guide Istanbul) ir... eini pagal ten sudarytą grafiką į klasikinius "vadovėlinius" objektus.

Mėlynoji mečetė su mėlynai žaliu otomanų laikų dekoru - čia svarbu neskubėti, pajusti kilimų minkštumą, ant jų atsisėsti ir leisti sau pabūti... Žmonių daug, bet melsva raštų banga taip įtraukia, kad girdžiu ne triukšmą, o kaip viduje kalasi harmonijos daigai. Svarbu neskubėti.

Visai šalia Mėlynosios mečetės - Sofijos soboras. Verčiant pažodžiui Aya Sofya - Dievo išmintis. Su mozaikomis, kurios pažadino mano norą veikti, vaizdais pro langus, otomaniškais skliautais, altoriumi kaip teatro dekoracija, paslaptingais praėjimais. Spalvos, skliautai, šešėlių žaismas, tviskantys raižiniai, akmuo - man visa tai kūrė teatrališką įspūdį, atrodė kad galingas pastatas virpa ir alsuoja. Gal taip ir yra, ką aš žinau...

Praktinis patarimas: prie įėjimo laukia nemaža eilė, čia pat prekeiviai siūlo nusipirkti bilietą už 40 TL su galimybe praeiti be eilės. Kepinant saulei, tai visai gundantis pasiūlymas, bet užtenka paskaityti ką rašo prie įėjimo: kas perka bilietus iš automatų, eina be eilės. Taip ir padarėm, mokėjom kortele, sutaupėm 10 TL. Dar vienas patvirtinimas: nepasimauti ant saldžių vietinių "kabliukų".

Išeinant iš Aya Sofya, verta užsukti į suvenyrų parduotuvę - paganyti akis, nusipirkti smulkių suvenyrų, pavyzdžiui, Stambulo oro...

Išėjus kairėje - senoji vandens talpykla su verkiančia kolona, medūzomis (čia apie mitologines būtybes, ne apie žele jūroje), norų baseinu. Įspūdinga, magiška vieta.

Verta nueiti į Rustem Pasa Camii mečetę - ji netoli prieskonių turgaus, ne visur išreklamuota, bet irgi nuostabiai dekoruota jų mėlynais "suknelių" raštais. Mažesnė, jauki, nedaug žmonių.

Turistiniuose giduose rekomenduojama Suleimano mečetė išskirtinė nebent savo dydžiu - ji milžiniška. Man patiko augalų motyvais ištapytas rausvas kupolas. Bet jei kojos neneša, aš ją gal ir praleisčiau.

Galata bokštas kitoje Bosforo pusėje - taip, reikia. Dėl Stambulo panoraminių vaizdų.

Taksim, pagrindinė gatvė ir aikštė - galima, jei yra ūpas šopintis... Pagrindinė gatvė Istiklal Cadesi - žinomi prekių ženklai, McDonalds, Zara, Coton ir t.t. Man čia greitai nusibodo, tad valandą mieliau praleidau Taksim parke ant suoliuko - snaudžiau ir stebėjau žmones. Į Taksim nuo Galata bokšto smagu važiuoti senoviniu traukinuku, galioja IstanbulCard.

Traukinukas į Taksim

Taksim aikštė - švenčiamas 100 metų turkų filmų jubiliejus

Hamamas. Labai gerai, tik reikia pasidomėti kur vaikšto vietiniai. Nežinau ar tai iš viso įmanoma, nes vietinių hamamai nei reklamuojami, nei pažymėti žemėlapiuose... Kalbant apie turistinius, tai prabangiausias ir seniausias yra prie Aya Sofya, kaina 85 EUR. Mes pasirinkome pigesnį Cemberlitas hamamą, kuris yra netoli to paties pavadinimo tramvajaus stotelės. Man čia buvo gerai: pasišildymas ant marmuro gultų, šveitimas putomis, nuliejimas vandeniu, aliejinis masažas, turkiškas šokis su patarnautojomis (gavosi spontaniškai, šiaip į programą neįeina :). Už dvi val. sumokėjau 153 TL, t.y. beveik 190 Lt. Jei atvirai, už tokią kainą tikėjausi daugiau, o čia buvo konvejeris. Kitą kartą ieškosiu kito hamamo. Gal net išbandysiu neišvaizdų, kuris yra Sultanahmet rajone netoli mūsų nakvynės vietos. Ten kaina 40 TL, įdomu palyginti ką už ją gaučiau. Turbūt panašiai, tik daugiau nuoširdumo, nes šis hamamas aiškiai mažiau orientuojasi į turistus.

Bosforo turas. Galima ir gal net reikia: gaivus oras, gražūs vaizdai, praplauki po žymiuoju Bosforo tiltu. Mes rinkomės ilgąjį maršrutą (7 val.). Gavosi 2 val. plaukimo į vieną pusę, tada 3 val. pietūs kaimelyje kur neva tai pigi žuvis ir 2 val. plaukimo atgal. Kadangi mes laiko turėjome, tai tas ilgasis plaukimas visai tiko. Bet norėtųsi išbandyti ir trumpąjį - palyginimui.
Garlaiviai išplaukia iš uosto prie pat Sirkeci stoties ir tramvajaus, kaina 25 TL. Atrakcija visai dienai.

Galata bokštas iš Bosforo

Bosforo tiltas

Grand Bazaar - reikia užsukti vien dėl otomanų laikų dekoro. Čia gausybė kokybiškų turkiškų daiktų, kurių kainos mažesnės nei krautuvėlėse mieste, bet vistiek atrodo didokos. Liečiau ploniausius ėriuko pagurklio vilnos šalius, kurių kaina 5000 TL, glosčiau švelniausias medvilnes, dar vėsų liną su bambuku. Širdis sąla, protas išsijungia... Derėjausi kaip mokėjau, pavyko numušti tik apie trečdalį kainos - tai blogiausias mano pasiekimas Rytų ir Azijos šalyse.

Grand Bazaar

Prieskonių turgus - galima užeiti paganyti akis ir gal net ką nusipirkti. Mes prieskonius pirkome mažoje krautuvėlėje prie Rustem Pasa Camii mečetės. Čia ir pardavėjas draugiškesnis, ir prieskoniai pigesni.

Dervišų šokiai - labai patiko, rekomenduoju. Nors dervišų programas reklamuoja daugelis barų, bet mes pasirinkome Hoja Pasa meno ir kultūros centrą. Tad dervišus žiūrėjome ne taurių dzinksėjimo fone, o skambant autentiškai turkų muzikai, įspūdingoje salėje su akmeniniais skliautais. Sako, kad šiame centre šoka tikintys vyrai, kurie kiekvieną vakarą čia atlieka savo maldos ritualą. Todėl čia negalima nei fotografuoti, nei ploti. Baruose gi šoka artistai, gal jie greičiau sukasi, o gal net kilnoja kojas... Nebuvau, nežinau - patiko Hoja Pasa. Kaina 60 TL. Čia būna ir pilvo šokiai, mačiau įrašus - kitą kartą būtinai ateisiu pažiūrėti.

Tiek pamačiau. Kas rūpi, bet nespėjau, lieka kitam kartui: archeologijos ir mozaikų muziejai, pasivažinėjimas Bosforo tiltu vakare, pilvo šokiai. Kai kur užsuksiu pakartotinai ir atrasiu kažką naujo.

Stambulas: kur apsistoti ir kaip keliauti mieste

Atvykome Turkish airlines reisu iš Vilniaus į Ataturk oro uostą, jau buvo tamsu. Kelionei su lagaminais, aišku, patogiausia taksi, išėjus iš oro uosto jų pilna. Čia knibžda turkų, kurie saldžiais balsais siūlo pervežimo paslaugas, bet geriausia sėsti į geltonus taksi - tai valstybiniai, jie veža sąžiningiau ir pigiau.

BŪTINA turėti tikslų nakvynės vietos adresą ir telefoną. Mes turėjom adresą be namo, telefonas uždengtas antspaudu, tai nežinau kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne mūsų kita bedrakeleivė, kuri atvyko anksčiau kitu reisu (pasiėmusi tikslų adresą ir telefoną, beje :) ir kol mūsų taksi klaidžiojo siauromis Sultanahmet gatvelėmis, ji jau bendravo su šeimininku. Galima sakyti, kad ji mus ir išgelbėjo, persiųsdama trūkstamus kontaktus.

Už taksi Ataturk-Sultanahmet (apie 20 km) sumokėjome 50 lirų, t.y. apie 60 Lt. Sakyčiau normaliai.

Nakvynę radome per booking.com. Tai vieno miegamojo ir vieno bendrojo kambario butas su maža virtuvėle, dviem dvivietėm ir viena vienviete lova, dviem tulikais ir vienu dušu. Ai, dar mažas vidinis kiemelis, kuriame gyveno balandžiai, katė Sandy, auksinės žuvytės dirbtiniame fontanėlyje iš bliūdo, mėgdavo vakaroti turkai iš šalia esančio ofiso ir mes. Vietos kiemelyje visiems užteko, pasisėdėjimai su kate ir balandžiais buvo smagūs, o su turkais - dar ir naudingi. Už penkias naktis visame šitame gėryje sumokėjome apie 280 Lt kiekviena.

Kitą kartą nakvynės paieškočiau ir per airbnb.com.

Kur apsistoti.
Pagrindinis kriterijus renkantis rajoną buvo - kuo labiau turkiška dvasia ir pėsčiomis pasiekiamos pagrindinės Stambulo vietos (Mėlynoji mečetė, Hagia Sofia, Grand Bazaar ir kt., tramvajus). Sultanahmet tam puikiai tinka. Čia yra ir Marmari jūros pakrantė su promenada, jei kartais dienos klajonių būtų per mažai.

Vis dėlto, važiuodama kitą kartą, aš ieškočiau vietos Sirkeci rajone, kuris atitinka visus aukščiau išvardintus kriterijus ir yra arčiau tramvajų linijų. Dar svarbiau, kad jame pilna užeigėlių ir gatvės maisto taškų, kur galima gauti tikro (ar tikresnio) turkiško maisto. Sultanahmet gi turistų nutryptas "prabangesnis" rajonas, čia išbandyti restoranėliai man paliko įspūdį labiau a la turkish, o sumokėdavom kaip "už gerą". Bet apie maistą atskirame įraše.

Mūsų gatvelė

Galata, Beyoglu, Taksim - irgi faini, turistų mėgiami, naujesni rajonai, bet į pagrindines vietas, senojo miesto širdį, iš čia reikėtų važiuoti tramvajumi (bent jau man).

Kaip keliauti mieste. Jei Stambule būsi keletą dienų, geriausia pirkti IstanbulCard, su kuria iki 5 žmonių gali važinėti beveik viskuo kas kruta: tramvajais, metro, tunelio traukinuku Taksime, plaukti garlaiviu ir pan. Negrąžinamas kortelės mokestis 8 TL, sutaupymas prasideda nuo pirmo važiavimo. Kuo daugiau kartų per dieną persėdi, tuo pervažiavimas pigesnis.
Kita alternatyva - žetonai. Vieno žetono kaina 4 TL, galioja vienam pervažiavimui (t.y. įlipimas-išlipimas). Palyginimui: vienas pervažiavimas su kortele kainuoja 2,5 TL ir nereikia kiekvieną kartą pirkinėti žetonų, tik norima suma laiku papildyti kortelę.
Tramvajų ir kito transporto schema labai aiški, važinėja dažnai, nauji ir tvarkingi - jokio streso.

Žemėlapius galima gauti informacijos taškuose arba Apps'uose, arba pradžiai parsisiųsti iš čia >>

Šios rekomendacijos yra subjektyvios, tik iš mano asmeninės patirties. Todėl jos nebūtinai tinka visiems :)

Dar bus: lankytinos vietos, kur valgyti, Princesių salos.

Angelai, kelionės ir Stambulas

Kažkas pasakė "man patinka mintis apie angelą sargą, kuris stumia mus link to, ką mes patys norime daryti..."

Dėkoju mano angelams, kurie stumia mane į įvairias veiklas, darbus ir hobius. Bet labiausiai dėkoju, kad augina sparnus keliauti.

Dar dėkoju savo artimiesiems, kurie susitaikė su šiuo mano polėkiu ir mane palaiko. Draugams, kurie linki man gero. Darbdaviui, kuris tvarkingai papildo piniginę ir atlaidžiai žiūri į mano pereikvotus atostogų grafikus...

Nežinau, kodėl tokia ilga įžanga kelionės į Stambulą aprašymui... Gal todėl, kad šis išvažiavimas su istorija, kuri prasidėjo maždaug prieš dvejus metus žiemą, kai viename draugų susiėjime pamačiau Hagia Sofya mozaikas... Neliko abejonių, kad jas pamatysiu gyvai - tik laiko klausimas.

Stambulas mane traukė nuo senų laikų, kaip paslaptingas, pilnas šnabždesių ir spalvingas ali-babų, šacherezadų, gatvės pirklių ir vertelgų, aukso, kvepalų, šilko miestas. Ši mozaika buvo tarsi ženklas, kad jau gana svajoti, reikia veikti. Paskui apie savo norą užsiminiau draugėms, pavasarį gavom bilietus už kainą, kurios negali atsisakyti (apie 400 Lt pirmyn-atgal), o prieš porą dienų jau grįžau...

Neaprašinėsiu savo kelionės detaliai ir chronologiškai - tai misija neįmanoma. Noriu tik užfiksuoti kas labiausiai įsiminė, ką kitą kartą daryčiau kitaip ir kokios "užduotys" liko kitam susitikimui su Stambulu, nes jis būtinai įvyks :)

Tęsinys netrukus...

Man patinka mintis apie angelą sargą

Grybai

Mėgstu grybauti, o kai feisbukai ir internetai mirga nuo šimtais plėšiamų baravykų, nervai nelaiko. Atlikusi šios dienos tarnystes, gerokai po pietų, išvažiavau miškan. Nesvarbu, kad vėloka, nes aš sakau, kad man skirti grybai (ir vyrai) manęs sulauks. Vyrai dar ir susiras, o grybai?..

Važiuoju bet kur, be jokio plano, kliaujuos vien nuotaika ir nuojauta. Maišiagalos giria, bile kur, staiga pajuntu: stok. Bandau derėtis, bet mintis labai aiški: čia. Sustoju. Galva dar zvimbia nuo miesto, maluosi. Vien jaučakiai ir padžiūvusios ūmėdės. Jų nerenku, žiūriu filosofiškai: jei nieko nerasiu, tiesiog pasivaikščiosiu.

Maždaug po dešimties minučių, kai miestietiški zvimbesiai kiek prasivalo, pasirodo lepšiai... šilbaravykiai... raudonikiai... Krepšys pilnėja, mintys skaidrėja.

Važiuoju toliau. Ir vėl: čia. Išlipu, einu gilyn, vienas kitas lepšiukas, džiaugsmas ir lengvumas. Ir štai pagaliau... šeši traškučiai sveikučiai baravykiukai... Tikriausiai juos užsitarnavau --- ačiū ačiū.

Suprantu, kad labai girtis nėra kuo. Šie šeši man brangesni už visus kitus šimtus:

Ir keistas jausmas, kad grybai patys mane susirado